Kvailas
Ar žinai, ką dabar aš jaučiu,
Ko nerami mano siela klajoja,
Ko lyg sužeistas paukštis klykiu,
Bet gyvenimas niekaip nestoja.
Ar žinai, kaip dažnai aš verkiu,
Šimtas balsų širdyje dar dejuoja:
Kad aš lyg šaltas akmuo vis tyliu,
Širdyje balsai man šitai kartoja.
Ar žinai, kad aš kartais girdžiu,
Kaip tu švelniai ir tyliai dainuoji,
Tavo vardą naktim garsiai šaukiu,
Tu negirdi, nes niekada nesapnuoji.