Dobilienos suzvimbė orą
              ir paskelbė vasaros pėdom
              geluonies salstantį skausmą
              basomis lig širdies nubėgusį

užsidėk sandalus ir į veją
bičių traiškyt –  neblogas žaidimas

apsiverkite bitės – ateina
didis dėdė vardu
Žiaurumas

              jos nežino nemato nejaučia
              jos nežino Žiaurumas – neverkia
              jos nežino Blogio tik skausmą
              aromatą žiedų – be Gėrio

              šventas tas kurs nežino gėrio
              kaip nežino blogio tik šviesą –
              tamsoje žvaigždė nutrupėjo
              pakeliui į Žemę nuskriejo
              kaip drugys į liepsną į orą
              dangaus kūnas
              ryškus meteoras...

_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

             Parklupę keliais neša
                  Ne šventumą ir ne Meilę savyje.

                  Dangun iškeltos medžio šakos neša –  
                  Judėjimo į šviesą siekiamybę,

                  O Džiaugsmas,
                  Snaudžiančiais
                  Po mėnesiena ant šakų
                  Ant skalbinių virvės
                                     Lietaus lašais –
                  Stebuklo pajautą ir grožio suvokimą –  proto šviesą...