Jie lyg medžių lapai
išbarstyti laukuos
ir nebesurinksi
gal tik aidas juos atkartos

kas buvo gera
visad primins
mūsų nesėkmes
užmaršty paskandins

jie tiesiog skuba
užleisdami savo vietą
eina per žemę palikdami pėdas
ir pėdsakus mūsų veiduos

vis eina ir niekad negrįžta
pas mus atgalios
tik saulė ta pati
mus lanko diena iš dienos

jie laikini ir nemirtingi
ir praeitį mūsų užklos
kartu mes keliavom skubėjom
žinojom jie nesustos

jie mūsų gyvenimo
nors kasmet kitokie
tai mūsų pienas ir kraujas
kaip deimantai suverti į karolius

todėl jie mums brangūs
kaip aukso grynuoliai
širdies mūsų dalelė
atsisveikint nenorim