Dedikuoju …


Buvo puiki vasaros diena,  tiesiog nuostabi, bet kai kas, nedaugelis, manau, prakeiks ją, sakys, jau geriau tai būtų buvusi prasta, tradiciškai lietuviška, lietinga ir šalta diena, nors dauguma (aš susilaikysiu nuo vertinimų), aišku, nenorės su tuo sutikti, nes gerų dienų ne taip ir daug pas mus būna, bet ta mažuma ilgai laikysis priešingos pozicijos,  nes į jų gyvenimą ji įnešė žiaurų netekties kartėlį, nors iš tikrųjų viskas galėjo baigtis ir kur kas laimingiau, bet, kaip sakoma, matyt taip buvo lemta, spręskite patys  - ar galėjo kas pagalvoti, kad stiprus vyras, pačiame jėgų žydėjime staiga ims ir nuskęs vidury baltos dienos visų žmonių ir, svarbiausia, savo artimųjų akivaizdoje, nors jūra nebuvo nei ypatingai audringa, nei vyras nebuvo labai toli nuplaukęs, nors kažkuriuo momentu aš, visa tai stebėjęs, pagalvojau: na kur gi jis plaukia, bet vis gi labai rimtai į tai nepasižiūrėjau, ir artimieji nesijaudino, matyt žinojo jo sugebėjimus plaukimo srityje, bet ką gi, įvyko kas įvyko, nieko nepakeisi - vyras ėmė skęsti, aš manau, jam sutraukė raumenį, iš pradžių jis lyg ir nenorėjo jaudinti saviškių, esančių krante, bandė kapstytis pats, bet, ko gero, tai buvo jo klaida, tam jis išeikvojo papildomas jėgas, kurių pritrūko tada, kai pas jį  ėmė skubėti gelbėtojai, kurie, aišku, galėjo irgi parodyti geresnį pasiruošimą ir profesionalumą, dabar gi, kol vienas nubėgo kažkur skambinti, kitas vaikė iš valties mažus vaikučius, kad galėtų ja plaukti į užduotį, bet galiausiai nusprendė apsieiti be valties, tik tada jau tiksliai neprisiminė tos vietos, kurioje galutinai paniro ir nebeišniro vyriškis, poilsiautojai bandė padėti jam, rodydami vis kitą vietą, tuo dar labiau klaidindami gelbėtoją,  pagaliau pasirodė ir antrasis, kuris visgi išvaikė iš valties vaikus, grįžęs po skambinimo, ir prisiyrė ja prie kolegos, tuomet kartu nardė, bet ilgai nerado aukos, tik kai atlėkė kateris ir vandenin sušoko dar du specialistai, vyras buvo rastas, deja, jau negyvas, ir nors kur buvus, kur nebuvus prie pat vandens išdygo “greitukė”  ir mėgino dar taikyti elektrošoką ir dirbtinį kvėpavimą, viskas buvo veltui, ir prasiveržusi mergaitės, kuri turbūt buvo vyro dukra, aimana ir klyksmas "Tėveli", kurį laiką nustelbė net informaciją, sklindančią iš kibirų,  pakabintų ant elektros stulpų (o mane taip ir nusmelkė kažkur po širdim), o paskui dar ir motinos trūkinėjantis ir be ryšio monologas:
koks tradicinis siužetas,
netgi, sakyčiau, banalus - vasara, jūra ir kažkas nuskęsta,
tik negalvojau, kad ir aš būsiu į jį įtraukta,
aš,  žinoma, nepretenduoju į eseizmą, man labiau artimas buitiškumas ir kasdieniškumas,
tad tai, kas nutiko neturėtų manęs stebinti,
bet vis dėlto, taip ir norisi sušukti - viešpatie, kodėl?
(man netgi pasirodė jos prakalboje, tai yra tariausi įžvelgęs joje kai kurias gramatines klaidas, bet jau nesiryžau tokią akimirką ją koreguoti, kitu metu būčiau neiškentęs, ir gilinausi tik į situacijos dramatizmą, norėdamas užfiksuoti atmintyje veikėjų būsenas, kurios dabar, artėjant Kalėdoms ir pagalvojus, kaip jos vargšės sutiks šią šventę, kaip sėsis prie Kūčių stalo ir žiūrės į vienišą lėkštę, kurioje degs žvakelė, ir mergaitė nuo to reginio vėl prapliups verkti, o motina gal vėl netradiciškai ir nebuitiškai klaus Aukščiausiojo – kodėl?, tos jų būsenos man vėl praėjus pusei metų išplaukė į sąmonės paviršių labai ryškiai ir aiškiai, lyg vakar tik būčiau stebėjęs šią dramą, matyt, tikrai labai pasistengiau, kad visa tai giliai įsirėžtų į mano samonės slapčiausią kertelę),
taip viską įkaitino, nors ir be to buvo pakankamai karšta, kad net ir aš, prisibijantis vandens, o tuo labiau tik įvykus skaudžiai nelaimei, visgi ryžausi šiek tiek įsibristi į klastingą jūrą ir taip bent iš dalies atvėsinti suliepsnojusius gailestingumo jausmus.
Niekada nepamiršiu tos vasaros dienos.