aš ateinu be žodžių
kai skęsta mėnesiena degtukuose jausmų
aš ateinu be žodžių išpažįstančių
beveidę ir dulkėtą gaisro sielą
ar sienose įrėžtą išgulėtą pievą
prisirpus dangui viltimi dėmėtam
kai tolsta išpirkta tyla nuo lūpų
tarp bokštų liepsnos vėju rieda
nublokšdamos nuo kūno negyventą dieną
ar sudėliotas iš stikliukų debesų pilis ant sniego
kai teka gyslomis apkartusi lava
kai lūžta ilgesio šaka
tarp popierinių kreivo laužo venų
ar tarp eilučių numarintų saulėj hienų
aš ateinu įkvėpt išblukusios bent dūmuose tiesos
tarp pamestų ir išbrauktų tikėjimu ražienų