O dabar tu jau Jį užgavai...
savo lūpom pro vėtrungių šilką –
nebeskaito jis tavo svajų –
vėju sunešė orui paminklą

per nukaitusį skruostą žvarba
tėškė dangų saulėtekio arkoj
ir nuėjo per bromą žvilgsniu
juodo katino – grindinio sargo

per senamiesčius iki rudens
lig su bamba įbridusio kryžkelėj
ir nežinančio kur pasiduot
pasislėpusio užantyj krizės –

o dabar tu jau jį užgavai
briaunomis nusikaltusių lūpų
kai prieš vėją burnojai – avis
o tikėjais išvysti ėriuką...