Ypata - gaisrininkas ne ką nutuokė, prašydamas mane įsidėmėti ir atsiminti, kas vyksta pridūmintuose Karlonų namuose. Buvusi baimė išsilydė, ištirpo ir neatrodė, kad labai jaudinčiausi dėl namų lemties – sudegs? nesudegs? Nuojautose lyg būta žinios, kad jie išliks ir bus ateities namai. Bet Dievas daro taip, kad visuomet atrodytų blogiau, negu iš tiesų yra.
     Vienintelis virtuvės langas jau buvo atidarytas. Durys irgi atlapotos iki pabaigos.  Kamino juška  ištraukta, kad dūmai rinktųsi vienintelį kelią - kelią kaminu iki viršaus stogo į pakibusią birželio dienos erdvę.
     -  Ką tai reiškia? Kam to prireikė. Raidės kaip raidės. Betgi su jomis Astė.
     - Ne vien Astė. Su mumis  ir „Ypatos knyga“. O ten parašyta, kad teisybę ne tik reikia skaityti, deklamuoti, bet taip ir vaidinti, - įsipiršo komentuoti padėtį raidė B: - Va, paklauskite dziedulį. Ant jo „Teisybės visi bijosi“ viršelio kabutėse irgi parašyta: „Užrašai su poezija ir vaidinimais.“
      Raidė įbedė dūmais aptemdytas ir suašarojusias smalsias akeles į mane ir laukė, kad jai pritarčiau. Pasakė taip, kaip iš tikrųjų.Tylėjau. Tik kažkur toli pasąmonėje išgirdau pakuždant, kad tik vaikai gali viską gerai suprasti. O raidės? – pagalvojau ir šyptelėjau jos pusėn, pasiryžęs ateityje labiau paisyti  jų nuomonių, atidžiau įsiklausyti į jų kalbas.
    - Šautuvas ir be šovinio kabodamas ant sienos moka iššauti, - reikšmingai pasakė B: - Čia gi dieve! dieve! - visa knyga. Nieko nuostabaus, kad atsitiko, kas reikėjo, kad atsitiktų.
     Atėjo Astė. Neskubiai valė stalą ir kaip turbūt niekuomet rimtai, susikaupusiai:
     - Kodėl stovite, vyrai - moterys? Lyg pabėgti susiruošę. Prisėskite! Tomai, dzieduli, ponia Citata, Ypata, Vidini. Nagi pasijauskime, kad galime pagyventi ir ankščiau susipaudžius, net dūmuose,- ragino Astė: - Prinoko laikas ir pečių išmokti užkurti. Kad ir kaip kas beatrodytų, svarbiausias darbas, sakyčiau, padarytas: pareiname namo. 
- Eikime, broleliai, namo, namo. Ir turbūt pėstute, - nusijuokė Tomas.
- Svarbiausia, Tomai, pareiti. Ne koks vaizdas, kai jie yra, o ant durų spynos kabo. Bet štai atėjome. Stovime. Dairomės. Dar jie tinkamai neišvedinti. Daug dūmų, bet durys jau be spynos. Net ir langai atidaryti. Ar ne, dzieduli?- raidės B žodžiais paklausė Astė ir panašiai kaip B raidė sužiuro į mane: - Bet susėskite, ponai. Negi nejaučiate, kad laukia rimtas pašnekesys?
     Pro atidarinėtus langus ir duris, sujudęs skersvėjis, išsklaidė dūmus ir kvėpuoti pasidarė jaukiau.
      Astė priėjo prie Ypatos ir paėmusi už parankės pajuokaudama:
     - Suprantu, kad nebuvo malonu būti pečkuriu, bet ko gi nebūna žmonų gyvenime. Ir jūs antikos laikų bičiulis Seneka  mėgęs įsiklausyti į senolių išmintį  ir kitiems ją kalbėti, kad, girdi, „vėlu taupyti, kai dugnas matyti.“ Bet mums atrodė, kad būtent jūs geriausiai suvoksite, koks didelis turtas žmogui yra jo namai. Ir ne tik jam  asmeniškai  
-Taip, ponas... Atsiprašau, dėde Ypata. Ne tik asmeniškai, - įsiterpė J.(jotas). Tai turtas visai tautai. Jie išlaiko žmogų būti joje. Beje, buvom pamanę, kad kačergą reikėtų paduoti dzieduliui, bet paskui atsitiko taip, kaip atsitiko. Priežastį puikiai pasakė panelė Astė. Atsiprašau, kad įsiterpiau. Na, tiesiog neiškenčiau. Rūpi tokie dalykai.
- Jūs man tik padėjote. Ačiū, J.(jotai),- padėkojo Astė ir vėl Ypatai: - Namai žmogui ne tik sienos, langai, pečius ir visa, ką gali pačiupinėti rankos, matyti akys.
- Biolaukų nei matyti, nei pačiupinėti negalima, bet iš jų energija sklinda. O, tai irgi didelis dalykas! - atsiminė savo žinias raidė B: - Ateina iš buvimo tų, kas čia kada nors buvo.
- Va, kaip gražiai papasakojome apie namus, -nusijuokė Astė, šyptelėjo Ypata ir apsėdusį stalą kelių žmonų publika. Bet Astė kilstelėjo balsą:- O dabar!
- At - si - pra – šo –me,- skiemenimis padėkojo trys raidės, „Ypatos knyga“ ir pati Astė. - Beje,-pasakė,- norime atsiprašyti ir už tai, kas dar gali įvykti.
Ir vėl visi kartu:
- At - si- pra - šo- me!
- Ką dar sugalvosite, - smagiau prakalbėjo ponas Ypata.
- Tikimės  paruošti dar vieną siurprizą, bet norime palaikyti paslaptyje. Norėtume, kad neprieštarautume.
    - Bet pažiūrėkite, tamstos! Visas karietos ekipažas sugužėjo,- pastabumą parodė ponia Citata. Būtent tuokart aiškiai pajaučiau svarbų apsisprendimą ir būtinumą pasakyti apie jį.
     Pro virtuvės langą mačiau, kaip nedidelėje sodybos kiemo įkalnėje it nebaigtas išsapnuoti sapnas stovi karieta ir netoli jos iškeltas stiebas laiko jos vėliavą.
     - Taip, ponai, - pasakiau ieškodamas žodžių, kurie kažkur čia, bet kai ieškai, jie būtinai kažkur užsimeta. Ir tuomet taip:
     - Ačiū. Esate pirmi svečiai, atėję aplankyti manęs sugrįžusio į namus.
Nelabai aiškiai atsimenu, kokį įspūdį jie palio. Būdami netikėti man, dar labiau buvo netikėti karietos ekipažui.
     - Pakartok, Pranuci - paprašė Tomas.
     -  Nevalia, Tomai, leisti, kad ponas Ypata vėl kada nors kūrentų Karlonų sodybos pečių. Pavojinga. O tavęs, Ypata, atsiprašau už tai, kas ką tik įvyko. Sugrįžau namo. Ačiū, kad karieta buvo. Dievas gal leis man ją prisiminti. Tai, patikėkite - ne taip mažai. Galbūt visuose Šėriuose niekas toks turtingas nebuvo, koks dabar aš. Ir laimingas, žinoma.
- Aš irgi, ponai, pasilieku su Pranucu. O gal Pranciškumi? Prisimenu jo tėvą. Tai jis dažniau jį Pranciškumi šaukdavo. Taip lemta.  Sakytumei, viename lopšyje išsupti. Na, o jus, ponas Ypata ir pasiliekančius karietoje gal geriasiai primins Ypatos knyga. Dzieduis jau dabar ją vadina Šventąja.
- Apie karietą čia parašyta tikrai nemažai, - patikino Šventoji ir pasiūlė pasiklausyti, kaip Tomas bardavo raides  A ir B.
- Nagi, nagi, - pirmasis panūdo išgirsti Tomas Ir:

VAISIETA. Aštiššš, išdykėlės! Dar jaunos, tos garbės susikrausite. Kad ir nemažai  gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. Nebent kalbate apie dziedulio galvą. Tik ponas Dievas žino, kas joje yra, bet karieta tikrai yra. Ir girgžda netgi daugiau negu jūs, išdykėlės... Aštiššš!