Obelis
Sėdėjau ant medžio šakos,
Ant tos jo supuvusios rankos.
Ir kantriai laikė mane
Nuo šalčio pabalus šaka.
Matyt, obelis tenai buvo,
Kuri mano kieme stovėjo.
Ir jos pasenusios rankos
Išlaikė tiek, kiek galėjo.
Sėdėjau ant medžio šakos aš,
O vėjas kedeno man plaukus.
Nebijojau pajaust minkštą smėlį,
Nebijojau nukristi nuo jos...