Lyg meilės talismaną grožio šventėn
Žiedelį astro su savim nešu,
Kol lapkričio šalnos lediniai dantys
Nesužeidė jį iki paširdžių.

Nutilo juokas, o žiedelis šypsos.
Koks jo dabar žydėjimas vaiskus!
Veik atiduočiau už tą šypsnį viską...
Juk jo ilgėjaus ištisus metus!

Gandrai išaudę begalybės kilpą
Dar su rugpjūčiu išlėkė namo.
Akutėj žiedo vasara sutilpo,
Nors po sodelį šlepsi jau ruduo.