Viską susikraunu į bagažą.
Du jausmus, nes vieno maža, keturis
Geltonus gluosnius, kur laiku rudens pajuodus
Saulė tarp žiedų mirgėjo.

Ėjo ėjo ir nuėjo.

Vis arčiau arčiau link durų.
Pamiršau tris juoko valandas, gyvenimą
Į lagaminą įsikraut. Šešiese žaisdavom
Linksmais laikais jausmais baltai špakliuotais.

Ėjo ėjo ir praėjo.

Slenkstį mindau. Dar sustoju,
Niekaip neina man pamiršt, ką žadėjau,
Kad išsaugosiu su pilku kerštu dovanosiu
Už tai, kad sudaužei per kvailą
Laiką ranką, pirštą, žmogų.

Ir visgi tau. Už turinį dėkoju.