Kai krito obuoliai nuo seno klevo,
Kai kerdžiaus liepa virto suoliuku,
Padvėsusiam prote mintis suprato -
Tikrus jausmus, būties dar prasmę aš regiu.

Ta dvokianti skylė... Ko ten tiktai nebūna?
Procesus tuos svajonėmis pavadinau,
Mintis viena kliedėjo. Kaip jai liūdna -
Globalizacijai aš odę rimavau.

Ji prašė vos akimirkos. Ji meldė: "Pamatyki
Tu burtų pasakas ir išdaigas velnių".
Galvojau, kad neverta net sakyti,
Baidyklių, šmėklų kiek pažįstu tarp žmonių.

Ir numirė, išėjo, nebegrįžo,
Tikrovės sinonimai lindo iš kampų.
Tik paskutinis žvilgsnis,
mostas kregždės skrydžio...
O man rūpėjo...
Praleidau "Kelią į žvaigždes"!
Ak, kaip baisu.