- O, ką matau! –pasidžiaugė pro langą J.(jotas),- Astė!
- Ne viską J.(joteli), matai. Ne viską,- tarė raidė A ir padėjo ant palangės Ypatos Knygą: - Štai! Priimki!
  J. (jotas) jau žiojo burną kažko klausti, bet greitesnė buvo ant palangės padėta dziedulio Šventoji. Išgirdęs ją atsikvepiant, loštelėjo atgal, sustabdęs suakmenėjusį žvilgsnį prie atnešto daikto.
- Labas, J.(jotai). Labas, raide B. Džiaugiuosi jus sutikusi. Labai norėjau pamatyti. Man tai tikrai malonus susitikimas.
- Tikriausiai tai tą knyga, kurią karietoje vadina „dziedulio Šventoji“, - greitai suvokė B ir jau jai: - Mes irgi apie jus daug pasakojimų, gal net pasakų girdėjome, - pragydo ji ir kumštelėjusi J.(jotui) į pašonę: - Taigi Ypatos Knyga! Iš jos galima išgirsti  visą  teisybę, apie kurią rašė dziedulis. Kaip jos pavadinimas, a? „Teisybės visi bijosi“. Regisi, kad taip.
- Taip, panele. Jau keletą jos puslapių perskaičiau Pasostės erdvėje. Bet atsiprašau, kad trukdau panelėms Astei ir raidei A įeitį į vidų. Aš daug skaitau, mažai kalbu. Vaikščioti dar nemoku.
- Taip! taip! - It vijurkas pripuolė prie dziedulio Šventosios raidė B. Pakėlė: – O tu visai lengvutė. Lengvesnė negu tikra knyga.
Dziedulio Šventoji nusijuokė, o pro langą, padedama J.(joto), įlipo Astė ir raidė A: - O-cho! - dairėsi Astė ir stebėjosi: - Iš kur tokia puiki tvarka! Dieve tu mano, argi reikia kęsti nuoskaudas, kuomet išeini iš karietos ir tokius namus turi?  Dziedulis vis atsidūsta - tušti, bijausi. Jokios tuštybės! Jokios!..
- Tai tik dabar taip. Bet tiek to. Pasakok J.(jotai) sumanymą.
- Kai reikia ką nors prakišti, būtinai atsimenamas J.(jotas), - pasakė, bet ne todėl, kad nemalonu, o priešingai – kad malonu girdėti savo vertės pripažinimą. Ir čia J.(jotas) neskubus, bet paslaugus:
- Gal, ponai, nueikime į virtuvę. Ten net ginčai būna šiltesni, savijauta laisvesnė. Daraisi šių namų žmogumi. Keista, bet tai tiesa. Atsisėdu ant slenksčio ir lyg būčiau jame įaugęs,- nusišvietė, nusišypsojo: - Nuo tokio balno beveik neįmanoma iškristi. Prašom, prašom, - kvietė J.(jotas), neužmiršdamas išpažinti, kad ypatingą malonumą jaučia, kuomet kūrenasi pečius.
- Ogo! Ogo! Diduma didumėlė! - nusistebėjo krosnimi dziedulio Šventoji. Ji čia pirmą kartą: - Ir ką su ją veikti arba - ką ji čia veikia?
- Kopūstus, barščius verda. Bulves, blynus kepa. Duoną taip pat. Oi, yra pečiui darbo. Vasara mažiau. Vasara jis – molis. Bet rudenį, žiema. Oi yra, yra darbelio. Tik pamatytum, kiek grybų pridžiovina! – jau nuo slenksčio pasakojo J.(jotas): - Ponas Vidinis žada poemą sukurti. Laukia įkvėpimo, bet anasis, netikėlis, kažkur užtruko. Gal ne tas laiko. Vasara.
- Gal ir užtruko, bet laikas  nuo laiko kažkas atsiranda, - panūdo apie pečių ir Vidinį pasakoti Astė. - Net nežinau, ar kas iš mūsų būtume pamatę, kad ant pečiaus yra bažnyčia, o jis pamatė. Ir iš tiesų ji ten yra. Kiek ten poterių, kiek ten žegnonių, kad tik pečius tegali tiek daug sutalpinti.
Dar po minutės jau deklamavo, pasak jos “guruliuką „Vidinio „Pečiaus“:

Čia ir bažnyčios nemažai...
Kas akylus -
Altorių mato.
Maldaknygė,
Rožančius
Ir kryželis Kristaus
Išvaikščiojo
Iš rankų į rankas  
Nelipdami nuo pečiaus.
Ant klupsčių neklaupiam,
Galvom lubų nebraukom,
Bet Dievas taip arti,
Kad jį paliest gali,
Žegnodamas save
Sutilpusiais
             ---------Trejybėje
                      -----------------vardais.
Į sielą įsliuogia
Kaip šiluma
Į plytą, molį
Jauki Ramybė
Būti amžinai.
Gali manyti, ką tik nori,
Tačiau gerai žinai -
Netgi ant pečiaus
Meldžiasi bažnyčia
Ir skambina
Aukštų
       ------gaidų
               ----------varpai.
O jei tyla,
Tai irgi it šventovė -
Joje visi -
Net ir Visų
---------Šventų
----------------kapai.

Neįtikėtina, bet pečius kuriam laikui atitraukė dėmesį nuo reikalo, dėl kurio čia susiėjo trys raidės, Astė ir „Ypatos knyga“ arba kitaip - dziedulio Šventoji. Pečius neskubėjo griūti. Po tvarkos namuose  jis vėl sublizgo savo senovine didybe, savo tokia būtimi, kuomet žmogaus dvasia iš tikrųjų  priima jį neatskiriamai nuo bažnyčios. Kita vertus, bažnyčios pojūtis pažadino vėl visus pakilti ir atsiminti : betgi mums reikia neužmiršti, kad svarbiausiam  darbui laiko nedaug. Ir anot Ypatos  antikos laikų kolegos Senekos:“ Taigi, daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask ne valandos. Jeigu  prie šiandienos  ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi“.