KAžkas tokio... be pavadinimo...
„Nepamiršk tikėti“ – kas dieną sau sakau,
aš galiu mylėti ir jausti dar daugiau.
Bet suprasti gyvenimo prasmės
neužtenka man vienos nakties.
Tartum aidas skamba tolumoj
aukšto kalno gilioje dauboj.
Mano balsas iš vilties ir graužaties
šnabžda man, jog maža šios nakties.
Kad suprasčiau, dėl ko aš gyvenu
ir dėl ko į ranką plunksną vis imu.
Kam garsai, kuriuos manieji pirštai išdainuoja,
ką gyvenimas po kojom man alsuoja...
Ne, neverksiu. Aš tikėti sau liepiau,
nors gyvenimo prasmėj jau paskendau.
Aš tikėsiu meile ir galinga viltimi,
Dievo žodį nešiuosi širdyj.
Eisiu. Ir gyvensiu. Ir tikėsiu.
Su malda užmigsiu ir regėsiu,
Saulę brėkštant kalno aukštumoj,
Naują šviesą mintyje gilioj.