Jurgutė
Jurgutė
Telšiai. Nedidelis Lietuvos provincijos miestelis. Bet kokie jausmai čia verda. Ne kiekvienas didmiestis tuo gali pasigirti. Taigi. Buvo ir yra tokia mokykla. Antanyno vidurinė mokykla. Pagrinde veiksmas rutuliosis apie ją, mat daugelis veikėjų mokosi joje.
Jurgutė (čia mergaitės pavardė) atėjo į naują mokyklą, naują klasę. Senbuviams klasės mokiniams Jurgutės atėjimas buvo labai netikėtas, mat jau buvo mokslo metų vidurys, beje, chemijos pamoka. Mergaitę atvedė pavaduotoja Stasienė, pasakė, kad čia nauja klasiokė ir gerbkit ją ir mylėkit. Jurgutė buvo išsigandusi, tądien tebuvo keliose pamokose.
Jurgutės pasirodymas nebuvo nepastebėtas. Jau per sekančią pertrauką jos kūno sudėjimas buvo aptarinėjamas rūkykloje, už jūreivių parduotuvės kampo.
– Tu matei jos snukį? – traukdamas \"Malboro\" išlemeno Sakas.
– Veidas, žmogus turi veidą! – sušuko Murza, – juk ji ne gyvulys...
– Žinai ką, eik tu šikt su savo pamokslais, didžiai gerbiamas ir didžiai negerbiamas profesoriau Aloyzai Murza, šiandien nebeduosiu tau rūkyt!
– Nu, Sakai, nebūk toks žiaurus, juk dar 3 pertraukos liko, ką aš rūkysiu?
– Vat vat mažiau aiškink!
– Pasigailėk...
– Gal...
Du rūkoriai prasmirdę kaip senas pensininkas Bonifacijus nukiūtino į mokyklą. Kelio jiems pastoti negalėjo niekas, na, išskyrus kietuolius.
Praėjo žiema, atėjo pavasaris, kuris, beje, ėjo į galą. Visur pražydo gėlės, daugumos žmonių širdys jautė šėlsmą, valiūkišką džiaugsmą. Jurgutė jau buvo apsipratusi naujojoje klasėje. Tas pavasaris jai buvo lemtingas. Nuo tada jos gyvenimas pasikeitė, pasisuko link to įvykio, kuris įvyks vasarą.
Jau tada neįprastą mergaitės elgesį pastebėjo visi mokytojai, tarp jų ir auklėtoja. Ji kažką nujautė, nujautė kažką labai bloga, šaltą kaip kovo nakties šalnos. Ir tas kažkas sklido iš Jurgutės. Auklėtoja dar nieko nežinojo. Nežinojo ir nieko nesuprato, o nesuprato todėl, kad buvo truputį keista. Jurgutė savo kančią bandė slėpti nuo visų, net savo geriausiai draugei Rožei nieko nepasakojo. Tačiau Rožė nebuvo kvaila. Ji nutuokė, kas galėjo atsitikti Jurgutei. Bet jos draugė nė žodeliu neužsiminė.
Nors daugelis nesuprato Jurgutės, o kita dalis iš daugelio manė, kad žino viską apie Jurgutę, jie nežinojo nieko. Jurgutė buvo uždara.
Atėjo vasara. Pensininkas Bonifacijus kaip visada 6:15 vesdavo savo šunį Mikelotą į paežerę pasivaikščioti. Kasdieną jo žvilgsnį užkabindavo mergaitė, kuri stovėdavo ir žiūrėdavo į ežero bangeles. Kokią 16 vasaros dieną Bonifacijaus pensininkiškas protas įsakė jam tą mergaitę pakalbinti. Taigi jis ankstyvą vasaros rytą priėjo prie jos ir tarė:
– Labas rytas, panelyte.
– Labas, – suniurnėjo Jurgutė.
– Ką pati tiek anksti veiki čia? Nebijai, kad bandziūgos užpuls?
– Nė kiek, – nemandagiai atžėžė mergina.
– Na, gerai, netrukdysiu tuomet...
– Tamstos gražus šuo, – su nuostaba akyse ir besikalančia šypsena veide švelniai ištarė Jurgutė
– Aaaa, senas pirdžius tas mano šuo, –nusijuokė senis
Pensininkas ir Jurgutė kalbėjosi ilgai. Jurgutė net buvo atsisėdusi ant akmens su, jos nuomone, geruoju dėde. Bet Bonifacijui reikėjo eiti, apie 8 prie plytinės jo turėjo laukti sugėrovai.
Bonifacijui labai patiko mergaitė, jis kiekvieną rytą kaip laikrodis ateidavo susitikti su mergina. Jis tapo sociaomanu, nes be proto mėgo šnekėti su Jurgute. Ir šis jausmas nebuvo vienpusis. Jurgutė pamilo diedą, nes jis nieko nežinojo apie jos paslėptas „mergaitiškas“ problemas.
Kartą Bonifacijus neatėjo. Mergina visą dieną jautėsi tarsi nešvari, mat nebuvo niekam išsikalbėjusi. Bonifacijus atėjo kitą rytą. Su juo nebuvo Mikeloto. Mergina iš pensininko akių suprato, kad kažkas atsitiko. Dieduko akys buvo raudonos, jis smirdėjo samagonu.
– Pastipo Mikelotas...
– Negali būti, – Jurgutė apsiverkė.
– Aš pergyvenau tą šmikį, – kaip nesveikas rėkė dėdė Bonis.
– Dėde Boni, liaukitės, jūs prisėskite, bus geriau.
– Mano Mikelotėlis, kodėl prakeiktas Dievas atėmė jį iš manęs? Kodėl jis neėmė mano žmonos ar mano sugėrovo, ar tų pirdžių, kurie iš neturėjimo ką veikti sėdi ir žvejoja? Kodėl mano gerasis Mikas, mano Mikelotas? Kodėl, Dieve, kodėl, kodėl kodėl???
– Nežinau, dėde, nežinau.
Jurgutė išsigando ir pabėgo. O Bonifacijus dar ilgai sėdėjo ir keikėsi.
Daugiau niekada jis neatėjo susitikti su Jurgute. Nuo tada merginos gyvenime atsirado labai gili dauba. Į tą daubą ji įkrito ir niekada nebeišlipo. Niekas jai nepadėjo ir daugiau nebepadės.
Jurgutė jau seniai pamiršo Bonifacijų. Bet Mikelotas dar buvo jos mintyse. Jurgutė su niekuo nebesikalbėjo, nebevaikščiojo su daugėm, nebegėrė su jomis sidro. Vasara ėjo į pabaigą. Jurgutė pradėjo gerti. Ji gėrė viena pati, gėrė daug ir beveik visą laiką. Vietinio taško boba tik trynė rankas – juk auga naujoji karta.
Jurgutė blaškėsi. Ji gėrė visą savaitę. Jos akys stovėjo stulpais, jai viskas atrodo niekinga, ji spardė žolę ir staiga pamatė ežero bangas, baltą putą suplaktą prie kranto. Matyt, prisiminusi pasakoje minėtą baltą putą, mergina puolė į vandenį. Ji mokėjo plaukti, bet alkoholis padarė savo. Jurgutę rado vietinis brakonierius. Mama padėjo vainikėlį ant kranto, kur Jurgutė įbrido į vandenį. Vainikėlis buvo vienintelis Jurgutės ženklas šiame pasaulyje, mat vargstantys tėvai nepirko paminklo...
Bonifacijus sukaupęs visą drasą ir paaukojęs paskutinius litus puokštelei gėlių vesdamasis naują padarėlį, naująjį Mikelotą, tikėdamasis atsiprašyti Jurgutės, atėjo į nuolatinę jų susitikimų vietą. Niekas pasaulyje negalėtų nupasakoti pensininko veido išraiškos, kai jis pamatė vainikėlį.
Bonifacijų žmonės atrado pasikorusį ant medžio paežerėje, netoli Jurgutės mirtes vietos, jo mažasis Mikelotas buvo pasismaugęs ant savo virvelės apvyniotos aplink mirties medžio kamieną.
II skyrius
Ruduo. Mokiniai vėl eina į mokyklą, vėl mokosi. Ten, kur daug žmonių, o buvusioje Jurgutės klasėje buvo daug, visada sklinda paskalos, gandai. Klasiokės savižudybė buvo ne išimtis apkalboms. Visi spėliojo, kodėl Jurgutė pasirinko mirtį. Tačiau daugelio spėlionės pereidavo į sąžinės graužatį, mat niekas nežinojo apie Boniofacijų, apie Jurgutės ir Mikeloto mirties sąryšį.
Tas spėliojimas buvo pastebėtas mokyklos socialinės pedagogės Valentinos. Ji buvo sena, stambaus sudėjimo moteris, tačiau turėjo nuostabų sugebėjimą bendrauti su vaikais. Jos pareiga buvo numarinti tą graužatį.
Valentinos kabinete sėdėjo Sakas. Nors Valentina kažką pliurpė apie savižudybes, apie blogą pasirinkimą, apie problemų sprendimus, berniukas viską praleido pro ausis. Jo kūne buvo susikaupusi kažkokia keista energija, kurios jis niekaip negalėjo išleisti nei žaisdamas futbolą, nei ką nors veikdamas. Pokalbis baigėsi tuo, kad atsistojo ir atsisveikino palikdamas socialinę pedagogę nieko nesupratusią.
Rūkykloje buvo neįprastai tylu. Eidamas ten Sakas to ir tikėjosi, mat norėjo vienas pats surūkyti visą pakį cigarečių. Bet tai, ką jis pamatė nė kiek nenudžiugino. Už kampo stovėjo Murza ir vos nepažialiavęs rūkė.
– Ką pats? – paklausė Sakas.
– Šūdas, koks aš durnas buvau... – sušnypštė draugas, – aš juk buvau išmetęs jos kuprinę pro langą, juk dėl manęs ji galėjo nusiskandinti. Juk atsimeni, kai aš ją pizdavojau? Juk ji verkė visą dieną, – kosėdamas ir kūkčiodamas vebleno Murza.
Stojo tyla. Sakas mintyse svarstė, ar atskleisti savo paslaptį Murzai. Ir jis nusprendė atskleisti.
– Atsimeni, aš buvau pradėjęs draugauti su Jurgute?
– Atsimenu.
– Atsimeni, mes buvome šokiuose?
– Atsimenu.
– Atsimeni, mes po tų šokių išsiskyrėme su Jurgute?
– Atsimenu.
– Atsimeni, kai Jurgutė buvo dingusi kelioms savaitėms?
– Atsimenu...
– Ji darėsi abortą, – su visa susikaupusia bloga energija išrėžė Sakas.
Vėl stojo tyla. Nei Sakas, nei Murza nežinojo, ką daugiau sakyti. Jų dėmesys buvo sukaustytas ties Jurgutės mirtimi. Niekas pasaulyje to dėmesio negalėjo atkaustyti.
Klasės mergaitės viską išgyveno ramiau, jų Jurgutės savižudybė nepaveikė tiek daug kaip vaikinų. Matyt, kaltas ankstyvesnis mergaičių brendimas.
Einantys paežere žmonės pastebėjo, kad ant savižudybės vietos beveik kasdien atsiranda naujų gėlių. O jas nešdavo Sakas.
Šiaip Sakas buvo nesusitupėjęs vaikis. Jam niekas nelindo į galvą apart futbolo ar kito sporto. Todėl ir jo mokslo pasiekimai nežvilgėjo. Bet Jurgutės mirtis į Sako galvelę įmušo brandumo. Jis nebežaisdavo futbolo, nebeidavo su draugais į miestą, nebesilinksmino, daugelį likusio laiko paskirdamas mokslams. Bet ir mokslai jo negelbėjo nuo tos besikaupiančios energijos. Jam reikėjo kažko, kas jam padėtų, suteiktų ramybės. Sakas tai atrado besimokydamas etiką. Tos dienos tema pasakojo apie tikėjimo laisves. Vaikinui šios užuominos užteko. Kiekvieną savaitgalį, tiek šeštadienį, tiek sekmadienį, o vėliau ir kiekvieną dieną, Sakas pradėjo lankytis bažnyčioje. Jis keitėsi tik į gera. Visi mokytojai jį pradėjo girti už pakilusius pažymius, draugai už sąžiningumą, tėvai už darbštumą namie... Sakas atrado save, pamiršo Jurgutę, net metė rūkyti.
Jo draugas Murza buvo dar kvailesnis už Saką. Murzos gyvenimas buvo kompiuteris, žurnalas ir televizorius. Jo dvasinis pasaulis buvo... Jis tiesiog jo neturėjo. Jo smegenys nesuprato nieko daugiau, kaip tik tai, ką galima apčiuopti. Ir tai nelabai viską. Jurgutės mirtis jo psichiką paveikė priešingai nei Sako. Kitaip tariant, jis pasidarė dar kvailenis negu buvo prieš tai. Net savo mėgiamo žurnalo „Medkirtys“ nebeskaitė. Vargšelis Murza nesugebėjo nei galvoti, nei ką nors veikti, todėl kaip mėsos kalnas gulėdavo ant savo lovos.
III skyrius
Šerlokas Holmsas, iš tikrųjų Tomas Jurkynas, buvo labai smalsus vaikis. Jeigu jis sužinodavo ką nors intriguojančio, aiškindavosi tol, kol jam viskas buvo žinoma iki paskutinio siūlelio. Jam kažkas pakuždėjo apie Jurgutės mirtį. Tokio susidomėjusio Tomo dar niekas nebuvo matęs.
Kadangi buvo žiema, Jurkynas negalėjo leistis į dideles ekspedicijas savižudybės vieton. Bet jis turėjo ką veikti. Iš mokyklos bibliotekos pavogė jam reikalingus laikraščius, iš policijos archyvo atsišvietė Jurgutės bylą ir pradėjo studijuoti.
Jam viskas buvo aišku, viskas, išskyrus, tą faktą, kuris Jurgutę privertė gerti visą savaitę. Pasiėmęs savo susenusią užrašų knygutę jis pradėjo klausinėti jos klasiokų. Per kelias savaites apklausė visus, išskyrus, Saką ir Murzą. Jo užrašų knygoje tamsiu, juodu rašalu buvo parašyta:
– Jurgutė buvo nėščia nuo Sako, tariamai darėsi abortą.
Atėjęs pas Saką, tiksliau, sutikęs jį bevaikščiojantį ir besigrožintį žiemos gamta, jis išrėžė:
– Jurgutė buvo nėščia nuo tavęs...
– Ji pasidarė abortą, – persigandęs atrėmė Sakas.
– Ir tu patikėjai, niekše tu, ji negulėjo ligoninėje per pastaruosius 5 metus...
– Aš... aš... aš... Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios, – persižegnojo vaikinas ir stumtelėjo Tomą.
Tomas nuvirto ir susitrenkė galvą, neteko sąmonės. Sakas persigando, patikrino pulsą.
– Tas šiknius nebegyvas...
Sakas nenorėjo kalėjiman. Jis nubėgo ir atsivedė Murzą, abu nutempė kūną ant ledo, paslėpė melduose. Grįžtant atgal Sakas pagautas įniršio įstūmė savo draugą į lervininkų eketę ir pabėgo. Beveik niekas negirdėjo Murzos riksmo, niekas išskyrus SAKĄ.
Po kelių savaičių prasidėjo atlydys. Sakui atrodė, kad žemė verkia, kad viskas aplinkui verkia, tik dėl to, kad turi nešioti tokį nusidėjėlį kaip jis. Ledas jau buvo labai plonas, tačiau Sakas ėjo juo drąsiai nieko nebijodamas. Šitą drasuolį pastebėjo žmonės ir iškvietė gaisrininkus, policiją, bet Sakas jau buvo įlūžęs. Kai gaisrininkai jį ištempė ant kranto jis tarė: TAI AŠ JUOS PRAŽUDŽIAU... ir mirė.