Jie sėdėjo ant tilto virš greitkelio. Jo pradžioje Kasumi nusiskynė kiek pavytusią ramunę ir dabar sėdėdama šalia ją apkabinusio Kaito skabė vieną žiedą  po kito, tyliai murmėdama – myli, nemyli. Kaito žiūrėjo į tolį, ramiu žvilgsniu palydėdavo pravažiuojančias mašinas ir mintyse palinkėdavo gero kelio. Kasumi nuskabyti lapeliai krito ant Kaito kelių, po to juos pakėlęs vėjas nunešdavo savais keliais.

Myli, nemyli. Kasumi plonais pirštais lengvai nutraukė paskutinį ramunės žiedelį, pažiūrėjo į žaliaakį vaikiną sutaršytais smėlio spalvos plaukais, kurį mylėjo be galo (kiek galėjo tai suvokti) ir klausiamai tarė:
– Nemyli?
Ji šiurkščiai numetė gležną žiedelį. Kaito pasižiūrėjo į rudas Kasumi akis, kurios buvo didelės ir priminė desertines lėkštutes, stipriai ją apkabino ir išplukdė iš savo lūpų švelnų žodį „myli“. Tada staiga ir netikėtai pabučiavo merginą. Kasumi pilve subangavo jūra, nuo kurios jie buvo toli.
Abu dar ilgai sėdėjo, stebėdami pravažiuojančias mašinas. Aptarė daugybę dalykų, suplanavo kiekvienas savo ir bendrą jų gyvenimą. Kasumi daug juokėsi, o Kaito žiūrėjo į ją svajingu žvilgsniu. Tada atrodė aišku, kad merginai pavyko prisirišti vaikiną, paversti jį bevale įsimylėjusia būtybe.

Sutemo. Pievose porelei uždainavo žiogai. Kasumi buvo liepta žvaigždėms pasirodžius keliauti namo. Bet jie jau ilgai į jas žiūrėjo, dovanodami vienas kitam po vieną dangaus blizgutį...
                                                  
Pieva. Kažkur netoli girdėti greitkeliu pravažiuojančios mašinos, galima įžiūrėti ir tiltą, kuris taip pamėgtas jaunų vienas kitą mylinčių žmonių. Pievoje vilkinti juodą čigonišką sijoną turkiškai sukryžiavusi kojas sėdi rudaakė mergina Kasumi. Ji ištiesė ranką ir nuskynė ramunės žiedelį, kuris jau buvo beveik užskleidęs žiedlapius nakties miegui. Seniau ji burdavo tik dviem žodžiais „myli- nemyli“, bet močiutė jai liepė kalbėti daugiau. Taigi mergina gležnais piršteliais skabo žiedelius ir garsiai diktuoja pievai savo pranašystę:
– Myli, nemyli, keikia, bučiuoja, po velnių siunčia...
Burto ratas apeina kelis kartus, kol paskutinis žiedlapis nukrinta – po velnių siunčia.
Mergina atkryžiuoja kojas, staiga pasineria į žydinčią jūrą. Prieš suskleisdamos paskutinius žiedus ramunės dar sudainuoja:
– Myli, nemyli, keikia, bučiuoja, po velnių siunčia.

Ji įsitaiso ant nušiurusios kedės su atlošu, kuris kadaise turėjo dvi lenteles atremti nugarai. Dabar liko tik viena, kuri jau greitai žada nulūžti. Tada, prieš dvidešimt metų, patogios kėdės vardą gavusi lentukių krūva virs suklerusia taburete. Kasumi močiutė jai vis kalba, kad sėdėdama prie stalo kampo, mergina kas kartą savo vestuves nutolina septyneriais metais. Šelmiška šypsena pasipuošusi mergina juokais nuleidžia močiutės žodžius. Nors gal nederėtų.

Ant baltos, riebalais nutaškytos viryklės sucypia arbatinukas. Kasumi pakyla nuo pamėgto stalo kampo ir prieina užsukti dujų, išsitraukia puodelį, kuris vienintelis močiutės namuose yra likęs su ąsele, atidaro plono medžio lentynėlės dureles ir išsitraukia maišelį su jau sudžiūvusiomis ramunėmis, įmeta kelias galveles į puodelį ir užpila garuojančiu vandeniu. Kasumi eina stalo link, pakeliui ištaškydama kelis arbatos lašelius. Atsisėda stalo kampe, taip pažymėdama dar septynerius metus be santuokos.

Kasumi myli ramunes, o jos greičiausiai Kasumi negali pakęsti. Ji norėtų jų paklausti, kaip yra iš tikrųjų ir dėl kieno kaltės pasaulis sukasi.
Mergina pasižiūri pro langą – į daržinę. Šuns būda tuščia, tik virvė jam parišta dar kabo. Vakar tas nusenęs mišrūnas pasimirė.

Vidurvasario vidurnaktis. Jaukiame mažo  medinio namuko kambaryje, viengulėje geležinėje lovoje, Kasumi gulėjo pramerkusi akis. Jos nekankino nemiga, jos nepažadino įkyriai zyzianti musė. Jos kambario langas buvo praviras. Vakare, prieš guldama į lovą, ji jo neatidarė, nes dar ilgai skaitė knygą užsidegusi lempelę virš lovos. Bijojo, kad nepriskristų uodų ir kitų ją gąsdinančių bestuburių „bjaurybių“. Dabar medinis dvigubo stiklo langelis buvo praviras. Pro jį plaukiantis vėjas bangavo baltas užuolaidas.

Kasumi pakėlė galvą nuo pūkinės pagalvės, įsispyrė į jaukias šlepetes, kurias visada laikydavo prie lovos ir tipendama medinėmis grindimis priėjo prie lango. Kasumi pasimėgavo vėjo glamonėmis (visai kaip herojė iš romantinių knygų, kurias ji mėgo skaityti). Norėjo pasiremti alkūnėmis į palangę, aplipusią dulkėmis, (vasarą ji ignoruodavo astmą) ir vėliau uždaryti langą, bet ant mažutės palangės kažkas jau buvo įsikūrę. Tiksliau jau buvo įkurdinta. Ten gulėjo ramunės. Kasumi žiūrėjo į apvytusias gėles. Galvojo, kaip ilgai jos ten paliktos laukia savo ieškotojos. Vienos iš jų žiedeliai buvo nuskabyti. Kasumi pakėlė puokštelę. Po ja gulėjo mažas sutrintas lapelis. Jame dailia, bet sunkiai įskaitoma rašysena mėnulio šviesoje matėsi žodžiai:
– Myli, nemyli, keikia, bučiuoja, po velnių siunčia. Pažaiskim?

– Kasumi bloga.
– Kasumi gera.
– Kasumi bloga! Tu negali Kasumi suprasti, nes tavo oda sena, akys užkritę. Tu nebematai saulės taip, kaip ji šviečia man. Tavo plaukai – sniegas, mano plaukai – naktis. Tavo akys ežerai, o mano – mirtis! Tu neskabai ramunių ar šiaip geltonų gėlių žiedų, kad suvoktum, myli ar ne, nes tu manai, kad puikiai išmokai gyvenimą, o išties susenai nežinodama, ką reiškia apsvaigti nuo oro taurės. Šitaip Kasumi niekada mažaūgei savo senelei nepasakys. Jos tėtis propagavo rytų kultūrą.