Astės ieškoti nereikėjo, sėdėjo sode ant akmens - „didelio velnio piršto“ ir rankose laikė „Ypatos knygą".  Pamačiusi ją, raidė A stabtelėjo it delsdama laiką ir norėdama patikimiau apsispręsti, ar protinga apie savus užmanymus kalbėti tokioje aplinkoje. Kartu neaišku buvo, kaip atsitiko, kad dziedulis patikėjo savo Šventąją palaikyti kitoms rankoms, pakalbinti ją kita burna. Toks jos nesupratimas ne dėl to, kad manytų, jog dziedulis šykštus, gailėtųsi naudotis geru daiktu. Ne! Bet kuomet Šventoji, būdama knyga, nelauktai tapo ir Dziedulio gyvenimo metraštininke, jo gyvenimo elektroniniame dienoraštyje rašytoja, santykiai su ją įgavo kitokį pobūdį. Jau neatsargu tikėti, kad tai kas tarp mūsų – tik mūsų.
Astė, kilstelėjusi galvą, irgi pamatė raidę Ą.
- Vėl išdykaujate? O kur B su J.(jotu)? Pažiūrėkit, ką kalendoriai rašo. Ten juodu ant balto: „bulvių sulčių ypač sveika gerti su morkų sultimis“. Ar bent žinote, kokia šiandien diena?
- Marcinkonių krašte sakoma ne „morkų“, bet „morkvų“. Gerbkite, panele, žmonių su kuriais būname, kalbą. O mano šį patarimą te Šventoji įrašo į dziedulio naują dienoraštį.
- Užsigavai? Net žodyje mAmA esi padvigubinta. Tave visi mylim. Vaikus supam, ramindami.
- Ačiū, bet tame žodyje nemažiau vietos užima ir raidė M.
- Gerai. Nesipykime, - paliovė priekaištavusi: - Neprisimenu, kada tokią nesukalbamą mačiau.
- Nedaug kartų buvome susitikę. Ir seniai.
- Taip. Nedaug. Ateik arčiau. Susipažinkite su dziedulio Šventąja. Tikras jos vardas „Ypatos knyga“. Sako, kad žino ir tave, ir sesę B, ir J.(jotą).
- Paprasčiau įvardinti tuos, kas mūsų nežino, - nebuvo pėsčia A: - Labas!- priėjusi pasisveikino ir atidžiai žiūrėdama į Astės laikomą „Ypatos knygą“: - Neprisimenu, kad būtume bendravę. Gal sesė B, ar J.(jotas). Gal kas dar iš brolių, seserų. Bet man bendrauti ar būti kartu neteko. Girdėti pasakojant?  O, taip! Žinom, kad esanti nebiologinio žmogaus būties propaguotoja. Žmogus - nereikalingas.
- Susipažinkite! - padavė raidei A „Ypatos Knygą“
- Aš daug skaitau, nedaug kalbu, bet visuomet džiaugiuosi, kai pakalbėti pavyksta. Bet nesakau, kad „žmogus nereikalingas“. Man pačiai labai reikalingas žmogaus protas. Be jo negalime vystytis, pakilti iki būties, kuomet nebiologinis  žmogus pats sau šeimininkas, sugeba pats save kurti, tobulinti.
- Hmmm! Smagu tave girdėti, - beveik džiugiai pasakė raidė A. Ir jau atsigręžusi į Astę: - O kad nežinau, kokia šiandien diena, tai netiesa. Bet svarbiau birželio tryliktoji. Laiko iki jos nedaug. Kad ir kiek beišgertumei bulvių ir morkų sulčių – kitaip nebus: pusantros paros ir tik tiek!
- Skubi kur?- pasiteiravo Astė.
- Ėjau tavęs ieškoti. Prašyti paramos. Bet kaip tai padaryti, dabar net nežinau, kuomet kartu su mumis ir dziedulio Šventoji. - O neužpykite!, - pasakė „Ypatos knygai" - Iš tiesų nežinau, kadangi nenorėčiau, kad tai būtų paviešinta.
- Kas  atsitiko? Sakyk..
- Norime, kad nupieštumei numirusį Ypatą.
- Ką? - pašoko nuo akmens Astė. – O Dieve! Pasirodo, kad ir raidės geba durnaropių prisivalgyti.
- Panele, Aste, raidė A dar nieko nepasakė, kad šitaip jauktų jausmus, - įsiterpė dziedulio Šventoji: – Ji dar nebaigė pasakoti. Man irgi įdomu, kaip galima nupiešti mirusį Ypatą, kuomet jis dar gyvas.
- Sėsk, Aste. Ir tikrai nesijaudink. Tai vis dėlto akmuo, o ne  „didelio velnio pirštas“. O aš irgi  kalbu tik apie piešinį. Tiesa, apie Ypatos piešinį. Bet apie tai patogiau kalbėti, nuėjus į pirkią. Prieš pusvalandį ji atgijo.
- Ką reiškia- atgijo?
- Jeigu nori, Aste, pasakysiu aiškiau - ji prisikėlė iš numirusių ir dabar reikia kažką padaryti, kad namas gyventų, o ponas Ypata birželio tryliktosios penktadienį nesusirgtų paraskvidekatriofobija. Pati juk irgi net takelio nepašlavei prie slenksčio. Nieko nepadarei, kad kas ateitų. Bet ar verta stebėtis? Karietoje patogiau, poniškiau. Ten net žemės kojomis nereikia liesti.
- Pikta tu, A. Net labai pikta. Vesk, kur tau geriau ir aiškiai pasakyk, ko reikia.
- Norėčiau, kad būtų geriau, betgi žiūrėk! spyna kabo. Reikia lipti pro langą.
- Ha! ha! ha!, - nusijuokė Ypatos Knyga ir gyrė - Bravo! Tai labai įdomu.  Niekuomet nelipau pro langą.
- Kad tau žmogaus smegenų trūksta, pati sakei, bet, -žvilgtelėjo į Astę ir paimdama už parankės: - Eime. Pro langą, tai dar ne pro kaminą. Būna blogiau. - Ir jau einant: - Birželis pats šviesiausias metų mėnuo. Neturėtų būti, kad jis čia atrodytų kitaip
- O meni, - paklausė Astės raidė,- kaip skaičiuotėmis būrėme, kam pirmajam padaryti tai, ką sumanę?

Tu ežiukas,
Aš ežiukas,
Einame per mišką -
Ėgi - vienas!
Ėgi - du!
O kur trečias – nerandu.
Ėgi – op!
- Pro langą tau, Aste, teks pirmai lipti.
- Sakiau, blogiau būtų, jeigu pro kaminą.