Nelemta buvo tau pražyst, laukine obelėle,
Klajūnai vėjai laukuose tik plaukus tau suvėlė.
Ir saulė kaitino mažai, ir lietūs skaudūs buvo,
Šalnų rytinių pakąsti net pumpurėliai buvo.

Dienų gegužio akyse kukliai suspindo šakos,
Tik naktį melsvame rūke menkai gyvybė plakės.
Ir kam pražydai, obebėl, ir kam tos ilgos raudos?
Kodėl šį vakarą ir vėl žvelgei dangun nuraudus?