Paklauski paukščio
Plika širdim, basom per aklą girią,
Suspaudus rankoje ramybės raktą.
O tu sakai, man tiesų kelią skyrė...
Kiek žodžiais (ir ne vien jais) plakta!
Kiek žaibas taikėsi, griaustinis barė,
Kiek lietūs rudeniški čaižė, maudė!
Kai pasakų namai duris uždarė,
Dievai mane už viską-nieką baudė.
Bet kėliausi, žaizdas balzamais tryniau,
Kol kantriai glostomos visai užgijo.
Ir vėl ant vėtrų kalno tuščio, gryno
Pūčiau krūvelę gęstančių žarijų.
Manai, man kojos lyg per sviestą slysta,
O laimės būstą laumės, fėjos rentė?
Paklauski paukščio, kai palieka lizdą:
Ar lengva jam tarp skersvėjų gyventi?