Tuštybė

Kai atsisėdome
Prie stalo, buvo likę tiktai indai,
Neišpakuotos dovanos
Sušalusiuos benamio pirštuos.
Mes neprisidegėme,
Bet kratėme ant atvirukų.
Rūko,
Kol pagaliau įsižiebė degtukas,
Ir tai, kas buvo niekieno,
Lyg iš dangaus patapo mūsų.

Nors dar turėjom keletą stiklinių tarų,
Neapskaičiavom, išmetėm prie kelio,
Neapskaičiavom.

Pasaulis keitėsi,
Kaskart rūkydavom po visą.
Jei atsibosdavo,
Lengva ranka palikdavom ir imdavom po kitą.
Pasaulis baigėsi –
Nors nepriėjome prie galo.
Pasaulis juokėsi,
O mes tiktai juokavom.
Liūdna.
Mes tiktai juokavom...

Kai mintys puolė rankioti tuščių vertybių
Šaukšteliais, samčiais
Ar tiesiog kamšteliais nuo degtinės,
Išnyko noras kilti,
Rodyti tvirtybę,
Išnyko tolių tobulybė,
Liko tik pirminė, tvinksinti tuštybė.
Sniegas