J.(jotas) klausydamas A ir B neskubėjo reikšti emocijų. Kaip dažniausia, buvo susikaupęs, ramus, kantrus. Tačiau idėja atkurti ištuštėjusio namo gyvenimą, jam irgi atrodžiusi verta dėmesio. Tik niekaip negebėjo apčiuopti galvoje minties, kuri pakuštėtų, o kaipgi tai padaryti.
- Be vaidinimo neapsieisime, - tarė.
- Baik, J.(jotai)! Čia ne tas atvejis, kad galėtume vaidinti. Reikalinga publika, o ji mieliau norės pažiūrėti, kaip serga ponas Ypata. Smagiausia būtų, kad net ir numirtų,- kritiškai kolegos pasiūlymą vertino raidė A.
- O kodėl , sesul,  sakai-„baik!“? Ir mirtį galima vaidinti. Ypatos mirtį. Kas neis – tegu neateis. Bet manau, kad tikrajam Ypatai bus smagu pažiūrėti, kaip jis atrodo miręs. Kita vertus, pats yra stebuklų meistras. Nenorės patikėti, kad atsirado galybė jam panaši. Na, gal ne galybė, - suabejojo savo teiginiu raidė B. – Gal ne galybė, betgi galime būti konkurentai bent scenoje.
- Manai, kad kažkas ryžtųsi vaidinti Ypatą. Ir netgi ne jį, o jo lavoną. Atsiprašau. Aš – ne. Į mane vilčių nedėkite. Kategoriškai atsisakau, - ryžtingai pareiškė J.(jotas).
- Teks. O ką daryti? Ypata  - ne d“Artanjanas. Aš jo suvaidinti nepajėgsiu,- pasakė B. Patylėjo ir vėl: - Bet ir tokiu atveju turėtų atsirasti kažkokia išeitis. Na gi, galvokime... Tai labai svarbu - galvoti. Netgi svarbiau, negu iki šiol buvo manyta. Beje, kodėl mums nepasitelkus į paramą dziedulio Šventosios? Sakė, kad ji mus jau pažįsta iš užrašų „Teisybės visi bijosi“.
- Neskubėkime, panelės. Pasverkime savo galimybes. Jeigu jau reikėtų paramos, gal patogiau prašyti jos Astės. Ji tokia, na, dar labai vaikiška. Jai viskas įdomu ir atrodo labai reikalinga. Bet, stop! Stop, mergaitės! - sukluso savo kalbai J.(jotas): - Astė  puikiai piešia. Ar supratote, apie ką aš! Štai jums ir išeitis. Sako, drąsiems ir Dievas padeda, o ryžtingiems – taip pat.
- Nagi, J.(jotai), ką dabar čia tokio sudūmijai?
- Galvokit. Aš gi sakau, kad Astė puikiai piešia.
- Taip. Ji piešia puikia. Beje, ji pati yra nupiešta. Priekaištaujame dzieduliui, kad atsiminti negali, o savęs nematome. Ir dziedulis moka piešti. Tai jis Astę piešė. E, vaikai, vaikai! Ką jūs darytumėte be manęs, - linksmai nusiteikė J.(jotas), pabėręs žiupsnelį sąmojo. Ir jau nenorėdamas tokiems dalykams gaišti laiko: - Reikia sudėlioti, kaip ką veikti. Va, durys užrakintos, spyna kabo. Bet  mums tai ne kliūtis. Eime. Į pirkios vidų eime.
Po minutės kitos trijulė suėjo į tuščią namą. Nors birželis ir dangus nutviekstas saulės, bet čia, pro aptemdytus, dulkėmis apsėdusius langus šviesa praeina vangiai. Nėra šeimininko, nėra ir gyvenimo. Dulkės irgi ne visos sutūpę, sugulę. Dalis jų pakibo erdvėje ir puikiai matyti, kaip įstrigusioje saulės spindulių puokštėje jos sukaliojas, skraido, blizga.

- Sausai kosintiems žmonėms gydytojai pataria valgyti bananus. Tačiau įspėja, kad prieš valgį nereikėtų jų valgyti, kadangi jie pilvą pučia,- kažkodėl pasakė J.(jotas) ir prisėdo ant slenksčio priešais didelio pečiaus didelę kaktą, kuri susiaurėjusi, prie lubų pavirsta kaminu, išsliuogia pro jas ir atsitūpia ant stogo.
- O čia ir žmogumi būti pavojinga. Jam reikia kvėpuot. Negi dulkėmis?
Nuo sienos iš rėmelių žiūri Vincentas, Stefanija, Vytautas - tėvas, motina, sūnus.
-Nuo čia ir pradedu, -jau valydama dulkes nuo rėmų ir stiklų pasakė raidė A. Paskui vėl pakabino portretus ant sienos jų vietose.
- Kažin, kur jie dabar? O gal ši tuštuma ir yra jų būtis?
- Mažiau filosofuok. Nebūk dziedulis.
- Va, čia jie gulėjo. Žvakės. Aplinkui vainikai, gėlės. Pirmiausia Vincentas, po kelių metų Stefanija. Vincui išėjus, gyvena viena ir... irgi iki kol atsigulė čia. O Vytauto mirties šie namai nematė, - pasakė raidė A, ir J.( jotui): - Nesėdėk ant slenksčio. Gal jie nori išeiti. Gal kitiems reikia pas juos ateitis.
J.(jotas) paklusniai atsikėlė nuo slenksčio, prisidedamas prie namų tvarkymo. Tačiau, matyt, mintys apie tai sukosi jo galvoje, nes po kurio laiko:
- Taip, dziedulis bijosi. Bent taip sako, kad bijosi gyventi čia. Bet neįsivaizduoju, kaip jaučiais Vincentas, Stefanija ir Vytautas. Antai, prie tvoros jau kiek dienų, kai karieta, o ten jų sūnus, brolis... Kai pakabino spyną ant durų, taip ir kabo... Ė, gal geriau apie tai negalvoti, - solidžiai mostelėjo ranka.-  Bet dzieduliui, manau, vertėtų apie tai pamąstyti.
- Dirbk!
Greitai pirkia prisipildė šviesos. Galima patikėti, kad dulkės sugeria, absorbuoja šviesą ir ten, kur jų daug, šviesos daug nebūna. Trijulė mokėjo  dirbti ir jautė ką kur geriausia padėti žmogaus buityje. Vienas atsikvėpė, kitas, trečias ir tai reiškė, kad žmogus čia gali drąsiai kvėpuoti ir nereikia poezijai jaudintis, kad uždus.  Lyg taip – ne taip:
Oro  daugiau!
Kad ir su smogu.
Aš tik žmogus- kvėpuoju...

Atėjo eilė rūpestėliui, kaip trijulei gauti  Astės paramą: kad ateitų ir nupieštų Ypatą, kur gulėjo Vincentas.

Išeina Vincas.
Šklėriai lydi.
O kryžius nulydėjęs,
Pasiliko ten –
Tai bent šalis!
Dievo žodžiu,
Žvaigždynais pasipuošus,
Neišdidi
Ir paslaugi -
Neieškai jos,
Pati suras ir
Parsives.

- Noriu atsiminti Vidinio eilėraštį, bet...
- Geriau įsiklausyk ir nebus „bet“.  Jeigu jis ko vertas, taigi eilėraštis - atsiminsi, - pasakų raidė A. o B jau ne savo žodžiais:
- Patikėk, mielas Liucilijau, iš tiesų yra taip, kaip rašau: „dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime“.