`
            smėlynų gėlės

            išdegė vyzdžius nuolankiai
            kristalams druskų atsidavę
            smilko

            sutemo parandža drobulių
            šviesą
            ir springo metėlių kartumo dangų


            po juodą plėnį tūpė
            ant kiekvieno spyglio

            taip kruopščiai

            atsidavusiai  

            kaip renka medvilnę -


            erškėčių girioje
            plaštakės juodos snigo.

            tirštai.


            pakol subraižė oras tuštumą
            kurioj jis telpa -

            kada aptūpę
            žydro skliauto kupolą
            juodi drugeliai
            devyniom galybėm

            nusagstę tankiai
            lyg bejėgio vaiko kūną
            apgulę vienas šalia kito uždusino
                                                         dieną...


            ... Ir verkė kartuvės
            pametę galvą




_________________________________


(P.S.
ne poezija:
degė Žemėje nafta Sadamo Huseino galybės "garbei"...)