Vyturių nereikėjo, nes anksčiau nei vyturiai sučiauškė A ir B. J(joto) nesigirdėjo. Solidesniam daiktui paprastai reikia daugiau vietos. J. (jotui) gi – daugiau poilsio ir miego. Bet žinojau, kad juo ilgai nesimėgaus, nes išdykėlės A ir B padarys tiek, kiek reikia, kad anasis žiovaudamas krapštytųsi iš lovos ir geraširdiškai bubsėtų, jog ateis diena, kuomet pats Visagalis teis jas už jam padarytas skriaudas. Šį kartą J. (jotas), turint A ir B svarbesnių reikalų, dar kuriam laikui paliktas ramybėje.

B. Iki penktadienio tryliktosios liko dvi dienos, ši ir rytdiena. Nesmagu, jeigu ateisime kaip pas ligonį. Reikia kažką sumanyti, sugalvoti. O protingiausia, kad jam sirgti nereikėtų.
A. Jis vakar net pavydėjo, kad pas dziedulį tiek nemažai svečių.
B. Sakai, pavydėjo? Cha, cha. Tikrasis Ypata moka giliai pasinerti į save. Kaip banginis okeane. Tai, kas krenta į akis, ne visuomet tikra. Bet nesuprantu, kaip gali būti taip, kad štai dziedulio namai karietos pašonėje, ir niekam nė į galvą. Nerūpi. Užmiršti.
A. Dziedulis jų bijosi. Bet kur kiti? Kodėl visiems įdomu, kas atsitiks dėdei Ypatai birželio tryliktosios penktadienį, ir niekas nepaiso, kas atsitiko dzieduliui. Ar supranti, sesut, apie ką aš? Mums irgi nereikėjo taip ilgai jo vieno su tokia kompanija palikti.
B. Kažin, kaip jo liga vadinasi? Iš amnezijos, regis, išsikapstys. O baimė užeit į gimtus namus, sakyčiau, netgi didesnė, negu paraskvidekatriofobija. Ir, sakau, niekam – nė į galvą. Ši pabus dienelę ir baigsis. Ypata vėl segsis prie pašonės muškietininko špagą. O dziedulio liga... Net nežinome, kaip ji vadinasi.
A. Mano, kad mums labiausiai rūpi išdykavimai. Ė, dzieduli, dzieduli! Nesinorėtų, kad taip manytumei. Net išdykaujame norėdamos, kad žmonės pajaustų, koks gražumas į dvasią ateina, kuomet ji džiugi. Ne dėl savęs vaikėjame, ne dėl savęs išdykaujame. Ir tik nemanykime, kad tai vaidyba.
B. Būna, būna, sese, ir vaidybos. Na, bet eime J. (joto) kelti. Jo galva didesnė. Ką nors sugalvosime, kad vietoje Ypatos laidotuvių polkas šoktume. Kartu su Ypata.
– Ką pasakei? – šoktelėjo laimingas A raidės balselis. Ir greitai vėl tęsė. – Tu pasakei, sesele, daugiau negu pati žinai. Dabar tereikia tik padaryti, kad taip būtų.
– Tikrai? Betgi pasakiau šiaip sau, atsitiktinai, – ir jau supratusi, kad pasakė įdomų sumanymą, – laiko mažai. Labai mažai. Bet tai būtų nuostabu. Ką gi, pirmyn J. (joto) kelti. Tuoj saulė tekės. Keista – vyturių negirdžiu!
– Vyturiai miškuose negieda. Neužsimiršk. Čia šiliniai. Miškas net po sodybų kiemus vaikšto. Klausykis ir girdėk, kaip stuksena, kala geniai. Ir:

Kakariekū!
Žiūrėkit vaikų!

Šoktelėjo, suplasnojo, o raidė B irgi nebuvo be tautosakos išminties:

Tinginy, kelk!
inginy, kelk!

Pirmi gaidžiai velnią baido, – sugrįžo į mano atmintį žmonių sakymas. Netgi panorau įminti mįslę, esą, spėk:

Plunksninė kepurė,
Raginė burna,
O mėsinė barzda.

Bet kas tai, spėti net nepabandžiau. Pirmą kartą užkliuvo mintis apie haiku lietuvių tautosakoje. Stebėjausi: va kaip! Net žodinėje kūryboje esame aplenkę japonus. Tik atsiminti sunku, oi, kaip sunku, kad pirmi.

Bet diena savęs neužmiršta. Ir gaidžiai. Kartu su saulės patekėjimu dar vieną rytą kėlėme karietos, sustojusios prie ištuštėjusios Karlonų sodybos vėliavą. Miško apsuptis uždengia, užgesina horizontų tolumas. Tik giedant gaidžiams gali jausti, kad Šklėriuose dar yra sodybų, kurios bent gaidžiais pagieda.
„Bus giedra, bus giedra“, – giedojo šen ir ten, o šventoji „Ypatos knyga“ džiaugėsi, esą ji viską užrašinėjanti į naują elektroninį dienoraštį.
– Betgi tai jau daug kas užrašyta. Tautosakoje. Mes čia tik atsimename.
– Nebus užmiršta. Niekuomet nereikės atsiminti. Ir Aleksandras Bolonkinas taip: „Šiandien žmogus daug ką užmiršta, o naujo žmogaus elektroninė atmintis neužmirš nieko".
– Duok Dieve! Netikėti, Šventoji, tavimi vis sunkiau. Lyg juokaudami pavadinome „Ypatos knyga“. Lyg juokaudami įtraukėme į Biblijos knygų sąrašą. Ir jau, sakyčiau, išnoko laikas, kuomet vis daugiau norisi tavęs klausti, ieškant rūpimų dalykų, nors sakai, kad dar mažai kalbi.
– Bet tai ne kliūtis klausti. Klausk! Juk man irgi džiugu girdėti, kuomet vadini „Mano šventoji“.

Klausti nebuvo lengva, nes klausti reikėjo iš praeities, kuri mano galvoje vis dar mažiausiai laikosi. Bet jau girdžiu, kad ar kažkas man ar aš kažkam kalbu, įtikinėju, kad šitaip Lietuvoje nebūna! Čia ne ką palaikysi paslaptyje, nes tai šalelė, kuomet visi gerai žino, jog jeigu nusičiaudėsi Klaipėdoje, tai būsi išgirstas kad ir Biržuose. Marijos žemė, esą, bobų žemė. Bet nepaisant to, Radijo karieta vis tik ne muilo burbulas.
– Dzieduli, – išgirstu šalia savęs A ir B. – Dzieduli, tau tik atrodo, kad tu vienas sau mintyse kalbi, bet ne. O tai ir yra, kaip sakai, bobų radijas.
– Atsiprašau. Dabar jau ne vienas. Dabar kalbuosi su savo Šventąja.
– A-cha! a-cha! Atsiprašom, – o po trumpos pauzės A tęsė, – jau pradedi atsiminti Prano Morkaus arba dėdės Kva Kva Kva Bul Bul Bul laikus. Laikykis už jų, ir bus gerai.
– O kad turime karietoje Šventąją, irgi labai gerai. Tikimės, kad susidraugausime, – patikino raidė B.