Nelengvas buvo pokario metais geležinkelininkų, o tuo labiau garvežių mašinistų, jų padėjėjų bei kūrikų darbas. Prastas kuras, šlapios smulkios anglys, tolimi reisai, kilometriniai sunkiasvoriai sąstatai, trumpi poilsiai, pasiekus galinę stotį. Ir vėl atgal su tokiu pačiu, jei ne dar su didesniu kroviniu.
Iškviesti į kelionę ateidavo šaukėjas, kuris depo budėtojo siųstas, atvykdavo pranešti, kada išvykimas, kur reikės vesti prekinį traukinį. Su juo kitą kartą išeidavo susitart. Prašomas jis, grįžęs pas budėtoją, pagudraudavo, sakydamas, kad to ar kito mašinisto neradęs namuose. Tada budėtojas siųsdavo ieškoti kito - ir tu laisvas.
Už tai, kai ateina algų diena, "Raudonajame" restorane kas bus, kas nebus, o šaukėjas vis dainuoja. Brigados, kurios tik neišvykusios, jį vaišina, kad reikalui esant galėtų pasinaudoti jo paslauga, o tos, kurios dabar kelionėje, pavaišins jį, kai sugrįš.
Gerai pasivaišinę, visi traukia pas Juozapą. Smagu pas jį su draugais pasėdėti: galima palošt kortomis, pasiklausyt dar negirdėtų anekdotų, pasijuokt, atsipalaiduot, pasidalint patirtimi ir linksmais įspūdžiais iš trumpų flirtų su poilsio namų šeimininkėmis arba bufetininkėmis. Viengungiai vyrai ir intymesnių būtų ar nebūtų istorijų suskelia.
Dažniausiai ir rinkdavosi pas seną kavalierių iešmininką Juozapą. Gyveno jis netoli geležinkelio, pas našlę, nuomuojame kambarėlio su virtuve butuke. Pati senyva našlė glaudėsi mažyčiame kambarėlyje kitame namo gale. Ji į savo kambarį vaikščiodavo iš kiemo pusės, o Juozapas turėjo atskirą įėjimą pro "gonkas", iš gatvės pusės.
Juozapas niekada durų nerakindavo, ir pas jį užeiti buvo visada patogu, kada tik panorėjus. Buvo jis ne toks senas, neturėjo nė šešiasdešimties, bet jau seniai buvo nuplikęs, ūsai buvo žili, skruostai raukšlėti, įdubę. Nuo pat jaunystės dirbo tą patį darbą prie iešmų. Pripratęs prie tokio gyvenimo, vargu ar dar kada nors Juozapas ves, nors vyrai juokaudami piršdavo jam našlę, šių namų šeimininkę.
Pas Juozapą susirinkdavo kartais net kelios brigados. Pilnas kambarys vyrų, bet visiems užtekdavo vietos. Vieni apgulę stalą, kiti ant suolų pasieniuose tarp savęs šnekučiuojasi. Iš tolimų kelionių grįžę, visi parsiveža nemažai naujienų ar reiso metu patirtų nuotykių. Taip ir knieti pasipasakot...
Mašinisto Vidugirio brigada, konduktorius Vytas, iešmininkų pamaina, dar šaltkalvis, tekintojas - tie tai jau buvo nuolatiniai šio "klubo" lankytojai. Kai tik išpuola kokia valandžiukė - tai ir pas Juozapą. Tik čia gali laisviau atsikvėpti, užmiršti nors trumpam tuos sunkius juodus darbus, buitinius rūpesčius bei šeimos nesutarimus. Nieko nepadarysi, reikia kiekvienam šiokių tokių pramogų. Nėra geresnių - užtenka ir tokių.
Viskas buvo tarytum gerai, smagu, gražu, kol pradėjo darytis nesuprantami dalykai...
Pasišneki kitą kartą su draugais tikrai nuo dūšios, išsipasakoji, kas ant širdies guli, ko tėvui ar motinai nepasakytum, ne tik kad žmonai - baisiausioje paslaptyje turėtų laikyti. Juk pasitiki. Už kelių dienų grįžti iš kelionės - žiūrėk, jau visas miestas žino. Depe susitikę kitų brigadų vyrai šaiposi, erzina arba visokiom užuominom traukia per dantį. Duoda suprasti, kad viską apie tave žino.
Prasidėjo piktumai, ginčai, įtarinėjimai, spėliojimai. Kas galėjo išduot? Visi ginasi, neprisipažįsta.
- Tik jau ne aš, dievaži. Kaip galėjot pagalvot? - ginasi kiekvienas įtartas ir vis prisiekinėja. Atrodo, kad savame rate kaltų nėra, bet praeina kiek laiko, žiūrėk, ir vėl. Kad ir koks nors mažmožis - jau ant depo vyrų liežuvių.
- Čia, tikriausiai, bus konduktoriaus Vyto darbas, - nusprendė pagaliau visi. - Keleiviniuose traukiniuose be sunkaus darbo po vagonus bastosi ir iš dyko buvimo pliurpt prasimano. Visi žinom jo liežuvį. Būtų ir nebūtų dalykų prišneka.
Vieną vakarą vos tik jis pasirodė, vyrai ir užsipuolė Vytą.
- Gal pasiutot? Palaukit, nepulkit taip visi. Leiskit ir man nors žodį pasakyti, - gynėsi tas. - Aš pats bene daugiausiai už jus visus nukentėjau nuo tų kalbų. Štai, pažiūrėkit, koks guzas galvoje. Plaukų negaliu susišukuot, negaliu šukom prisiliest. Ir mėlynes paakiuose jau visa savaitė kaip nešioju. Bijau žmonėms pasirodyti, o apie romaną su šeimininke tik jums pasipasakojau. Niekas daugiau nežinojo - tik iš jūsų išėjo, ne kitaip. Kad tik sužinočiau kuris, užmuščiau rupūžę...
- O ką, ar užklupo? - susidomėjo visi iš karto.
- Užklupt neužklupo. Žinom kaip saugotis, bet užteko ir gandų. Naktį, grįžęs iš kelionės, jos vyras mane miegantį išvertė iš lovos, prilupo, nesugebėjau nė apsiginti. Su visais daiktais išmetė pro duris. Po šiai dienai neturiu kur gyventi. Brigadų poilsio kambaryje trumpam prisiglaudžiau.
- Ot, velnias, - nuoširdžiai gailėdamasis draugo, sukeikė Juozapas. - Jeigu taip neturi kur dėtis, pas mane gali pagyventi. Kiek reikės, tiek. Vietos užteks.
- Ačiū tau, brolau. Vis klausinėju, gal rasiu kur nors kambarį. Bet kokio nenoriu. Sakau, gal vėl pasitaikys su paslaugia šeimininke...
Vyrai garsiai nusikvatojo.
- Ar maža guzo? - erzino Vytą. - Šį kartą tau gerai baigėsi. Kitą kartą, kai įkliūsi, gali ir galvos netekt. Prapulsi tu kada nors taip bargaliaudamas. Ženytis tau, Vytai, reikia - štai kas. Ar nenusibodo tau iki šiol rinkti trupinius? Savo turėdamas - kada norėdamas.
- Jo, ženytis ir išnuomoti kambarį kokiam nors viengungiui? - juokėsi Vytas. - Tikru broliu nepasitikėčiau...
- Juokas juoku, bet vis tik vienas kažkuris iš mūsų yra „griešnas“, - grįžo vėl prie to paties mašinistas Vidugiris. - Kalbos pačios šiaip sau išeiti negalėjo. Turėjo kas nors jas išnešti.
- Kažin, ar tarp mūsų reikia ieškoti kaltų? - staiga suabejojo Vytas.
- O kur daugiau?
- Negi mes būsim tokie kvailiai? Patys prišnekėję - patys imsim skleist kalbas apie save. To negali būti.
- O kas tada?
- Juk ir šiaip galėjo kas nugirsti.
- Nepanašu, kad galėjo, - nesutiko Juozapas. - Namas visai prie gatvės, juk nepatogu po langais klausytis. Bet kas praeinantis galėtų pamatyti.
- O iš vidaus? Ar negalėjo kas pasiklausyti?
- Kaip tai, iš vidaus?
- Na, kad ir tavo šeimininkė? Tokios senės mėgsta pašnipinėt...
- Bet gi kokia siena kapitalinė. Plytų ir dar tinkuota. Ką pro ją išgirsi? - vis dar nenorėjo sutikti Juozapas.
- Na ir kas. Gal kur nors plyšys yra ar kas? Ji savo namuose viską žino, - nenusileido Vytas. - Ne veltui sakoma, kad sienos ausis turi.
- Bet palaukit, - staiga prisiminė Juozapas. - Čia kažkur buvo durys, pro kurias vaikščiojo į šį kambarį. Kai atėjau gyventi, jas iškėlė, o jų vietą užkalė lentomis iki pat lubų. Kartu su visa mūrine pertvara užklijavo popieriais, o paskui tapetais. Dabar nieko nebesimato. Net nebeprisimenu gerai, kur tos durys buvo.
- Na, tai nebus sunku sužinot, - nė kiek nenusiminė Vytas. - Pabarškinsim visą sieną ir tuojau viskas paaiškės. Kur mūras, kur lentos - visai kitoniškas garsas. Duok medinį grūstuvėlį, kaip mat išmėginsim, - paprašė jis Juozapo.
- Negalima dabar, - perspėjo vienas iš vyrų, - jau vakaras. Tikriausiai namie tupi. Ką pagalvos, kai išgirs daužant sienas?
- Mačiau neseniai į vakarines pamaldas bažnyčion išėjo. Negrįš taip greitai, - nuramino Juozapas, - galim pabandyt.
Patikrinimas ilgai netruko. Gerai patrankę sieną, vyrai bematant aptiko vietą, kur baigėsi mūras ir buvo užkaltos lentos. Jų plotį paženklino pieštuku.
Baigę darbą, vyrai linksmi ir atsipalaidavę susėdo už stalo. Garsiai šnekėdamiesi ir juokaudami sulošė kortomis keletą „vežimų“, o prieš išsiskirstydami, dar kartą tyliai pasišnekėjo.
- Klausosi gyvatė prie tų buvusių durų, galvą dedu, kad klausosi, - tvirtino Vytas. - Ausį arti pridėjus, per tas lentas viską išgirsi. Ar aš nesakiau?
- Tas tiesa, bet kaip tu ją nutversi? - apgailestavo tekintojas Jonas. - O kaip vertėtų pamokyti už tokius darbelius...
- Na, ką nors sugalvosim. Niekur nedings, gaus, ko nusipelnė. Susirinksim kada nors vėl ir nuspręsim, ką daryt. O man jau metas, - pakilo Vidugiris. - Gal jau ir šaukėjas buvo atėjęs, gal į kelionę reikia. Labanaktis, - išeidamas atsisveikino, o paskui jį pakilo ir kiti vyrai.
Susirinko visi už kokios savaitės. Konduktorius Vytas atėjo pats pirmas ir atsinešė kūjį. Nemažas toks, gal kelių kilogramų, su ilgu mediniu kotu. Apsidairęs aplinkui, kūjį pastatė kampe prie durų, kad niekam nekliudytų. Neužilgo pasirodė padėjėjas, o netrukus ir pats mašinistas Vidugiris. Vyrai rinkosi vienas po kito. Atėjo visi, kas tik buvo laisvi nuo darbo. Sveikinosi ir sėdo už stalo. Apie šį bei tą sušneko, palaukė, kol šeimininkė išėjo bažnyčion ir pradėjo tartis.
- Tai ką darom? - paklausė Juozapas. - Šiandien reikėtų ją pričiupti.
- Ot velnias, - pasikasė paausį Vidugiris, - reikėtų, bet kaip - neišmanau.
- Tai gal kas žinot? Sakykit. Netrukus pareis ir ji pati, - ragino Juozapas.
- O gal tiesiog nueiti, gerai papurtyti, parodyti, kad žinom, pagąsdinti, prigrąsinti, kad daugiau nepliurptų ir užsičiaups, - pasiūlė padėjėjas.
- Na, matai, - abejojo Juozapas, - nenutvertas - ne vagis. Iš tikro mes net nežinom, ar tai ji, tik šiaip spėjam.
- Aišku kaip dieną, kad niekas daugiau, kaip tik ji. Pora gerų antausių nepamaišytų. Žinotų, kaip reikia klausyt svetimų kalbų.
- Nesinorėtų skandalo. Jūs visi dingsit, o man gyventi reikia. Ko gero, dar butą atsakys, - susirūpino Juozapas.
- Su antausiais geriau neprasidėti - juk boba. Paskui lėks skųstis visur: „geležinkeliečiai prilupo“. Kalbos gali dar ir viršininkus pasiekti. Tada tai būtų gražu, - nepritarė Vidugiris.
- Bet gi reikia pamokyt, negalima taip palikti. Reikia vieną sykį padaryt tam galą.
- O aš tai sugalvojau, - pažvelgė į kampe stovintį kūjį Vytas. - Palauksim vėlumos ir tada pažiūrėsim, kur teisybė. Galvą duodu nukirst, kad nenukęs, prisiplos prie sienos pasiklausyti. Senokai bebuvom susirinkę, taigi norės naujienų išgirsti. O tada kaip tik ir išsiaiškinsim, o tuo pačiu ir nubausim.
Jis priėjo prie lentinės pertvaros, o kiti vyrai, pakilę nuo stalo, atsekė iš paskos.
- Jei ji klausosi stovėdama, tai galva bus maždaug čia, - dalykiškai svarstė Vytas. - Ateik, Juozapai, tu už visus mažesnis. Paduokit pieštuką nuo stalo, - ir jis pieštuku brūkštelėjo brūkšnį per tapetą jam pagal ausį. - O jeigu ta boba sėdės, tai ir tu dabar prisėsk, dar pažymėsim, - darbavosi Vytas.
- Chi, chi, chi, - viską supratę krizeno vyrai. - A jau stovės. Patogiai sėdės, prisitraukusi kėdutę ir priplojusi ausį prie sienos. Kurgi ji tiek laiko išstovės, kai mes kitą kartą užsibūvam net iki vidurnakčio.
Visi grįžo prie stalo smagiai nusiteikę. Sulošė kortomis, o kai parėjo šeimininkė, metė kortas ir kaip niekur nieko, šiaip sau skardenosi toliau: tai garsiau sušnekdami, tai pasišnibždėdami, tai nusikvatodami. Kartais vyrai visai nutyla, kartais prapliumpa juokais, keletą žodžių ištaria visai aiškiai ir garsiai, po to vėl pritildo balsą.
Jie ilgokai taip kvailiojo, kad prisiviliotų šeimininkę prie sienos ir, praėjus nemažam laiko tarpui, nusprendė pagaliau, kad jau metas. Visi pakilo ir tylutėliai, visu būriu, atėjo prie sienos.
- Turbūt jau sėdi, - trumpai pasiklausęs pasakė Vytas. - O dabar, Dieve, padėk. Paėmęs kūjį iš kampo, plačiai užsimojo ir tvojo į sieną. Kaip tik į tą vietą, kur buvo pasižymėjęs.
Trenksmas buvo baisus, kad net patys atšoko. O kitoje pusėje - nė kiek ne mažesnis. Pasigirdo stiprus bildesys ir šauksmas nesavu balsu.
- Jėzau, Marija!!! U ž m u š ė !!! - taip visa gerkle suklykė, matyt, su visa kėdute virsdama žemėn, šeimininkė. - Nedovanosiu!.. - dar suspiegė už sienos ir, dar kurį laiką pasibrazdinusi, nutilo. Jokio garso...
- Reikėtų pasižiūrėt, gal kas rimto atsitiko? - susirūpino Juozapas, - gal pagalbos reikia?
- Negriebs velnias. Girdėjai, kaip drūtai rėkė? Ir dar grąsino... Bjaurybė, - piktinosi Vytas. - Išgraužk... Eik dabar skųskis, kur nori. Sakyk visiems, už ką gavai. Mūsų nieks neapkaltins. Gal mums prireikė kokią nors vinį į sieną įkalt. Maža ko prireikia.
Nereikia klausytis...