Kiek kartų dar smeigsim kardus į žmones,
Nors užtektų tik „Sveikas“ iš naujo ištart,
Lauk leiskim sodintas melo svajones,
Kam varganą smėlį tikėjimu art?

Vėjyje lapais tik dulkės nubyra,
Juk Arkty dar malkų neprisirinkai.
Tikėjau – Saulė lietum vis išnyra,
Tik tuomet... Miegi ir nematai.

Kiek skausmo kainavo suprasti,
Kad žemė apvali, o netiesa – išmintyje.
Ar laimė didesnė atrasti,
Kad didžiausia galia – tai laisvė savyje.

Per daug plytų ant medžio likimo –
Per sienas vaisių negali ištraukt.
Seniai jausmai jo šakas apkabino –
Sustink, prisiglausk ir leisk joms apaugt.