Pasisekė man taip... labai:
Žinau kelis keistus žodžius,
Pametę prasmę sakiniai
Užgožia švyturių žybsnius.

Už kranto, krašto, už ribos,
Kur demonai, sirenos siaučia,
Kur lotofagai man dainuos,
Paliksiu savo mažą skausmą.

Išdeginsiu klaikias sapnų akis,
Svajų portretus aš laužan padėsiu,
Sulaukęs, nuo žmonių jausmai kai kris,
Rankas švinu karštu šaltai užliesiu.

(Ir grįšiu aš tada, o gal ir vėl – pabėgsiu...
Tikrovės savo šviesoje ir vėlei akmenim tikėsiu.)

Prarasiu, rasiu, ar svarbu?
Sužaisti žodžiais aš juk moku,
Ir man neskauda, nebaisu,
Paslėpus jūroje,
Išmetus kažką tokio...