Krante

Tylus vakaras
ramina pavargusią sielą
skęsta saulė toli
tarp gražuolių bangų
jos vis plaukia krantan
apie savo dalią prabyla
ir nurimusios grįžta atgal

tu trapi lyg smiltelė
krante vandenyno
ar gali būt Jūrate
pakartot jos likimą
bangos tave juk myli
kviečia grįžti
į gintaro pilį...
nemuniškis