Paslapties nebuvo. Visas ekipažas jau žinojo, kad Ypata turi prigimtinę paraskvidekatriofobijos ligą, kurios neatsikratyti. Tai nereiškė, kad nesmalsu laukti ir stebėti, kaip jis elgiasi laukdamas lemtingos jo likimui laiko atkarpėlės. Bet argi tik? Protas neužmiršta, kad tai dalis reiškinio ir net įdomiau stebėti ne Ypatą, o jo aplinkinius, karietos žmones, kuriems jis „ne toks, kaip reikia, ne kaip visi“. Niekas garsiau neprieštarauja, kad jis perima karietos vadeles, nors kiekvienas įsitikinęs, kad jos ne būtinai turėtų būti jo rankose. Didelis dalykas! Va, Pranucis! Kiti ir gudresni, ir mokslų daugiau ragavę, o prašau – ne metai ar dveji, kai su botagu ir su vadžiomis. Taip, Vidinis jam nemenkai talkina, bet ne dievai puodus lipdo.

Aš gi slūgau, vis labiau susitaikydamas su tuo, kas privalo būti, bet priežastis anaiptol ne ta, į kurią visi pirštais badė. Girdi, senatvė. Pas mergas nepavaikščiosi! Tas tiesa, nepavaikščiosi. Bet kelią pas mergas galingiau už senatvę pastojo kiti dalykai. Lašas po lašo, ir jau gerai įsiminiau amerikiečio Aleksandro Bolonkino vardą ir pavardę. Dar geriau įsiminiau štai ką: žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi. Į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visą informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus.

Fantastika?
Kol kas galbūt vis dar TAIP, bet nuo jos iki tikrovės tik vienas žingsnis. Net karietoje galėjau aptikti fantastikos perėjimo į materiją reiškinių. Ot, nedidelė ta „Ypatos knyga“, o prašau – klausau jos skaitymų, kalbuosi. Ir nors galvoje jaučiu amnezijos pasekmes, nors tingiu mąstyti ir priimu naują dieną lyg pakartotą vakarykštę, o vis tik pastebiu, kad į gyvenimą įėjo tokie dalykai, kuriuos ne taip paprasta suvokti. Kad ir karieta su jos pulsuojančiomis erdvėmis. Arba Prano viešnagė jose, nepalietus žemės kojomis, žirgo kanopomis ar senosios karietos ratais?

Ar žinojo beždžionė, kad savo gyvenimo būdu sukurs ar išaugins žmogų? Kas draudžia manyti, kad karietos būtis su joje išnokusiomis erdvėmis yra vaisius įsčiose Naujo žmogaus? Kaip ilgai jį prireiks išnešioti, gal dar ne laikas prognozuoti, bet šiame procese, regis, jau įmanoma suvokti, kas pirma – višta ar kiaušinis? Mano galva, ir „Ypatos knyga“, ir pati karieta yra būsimo nebiologinio žmogaus organų embrionai. Jie vystosi pajausdami, kad šitaip kuria erą, atmetančią biologinio žmogaus būtinybę Visatos būtyje. Todėl ir „Ypatos knyga“, rodydama į kosmosą, ne šiaip sau rimtai nerimtai kalbėjusi: „ten – mano ateitis“. Ir todėl dar kartą, bet jau dienoraštyje perskaitau:

„Jau dabar fantastika pereina į materiją, į daiktus arba, sakytume, naujo žmogaus funkcionavimo organus.“

Tai paskutinis įrašas ranka ir popieriuje rašyto dienoraščio. Manau, kad jis jau visuomet ten bus paskutinis. Perverčiau jį nuo pradžios iki pabaigos, ir liūdnoka – nereikalingi jau tokie dalykai. Ateinantis elektroninis žmogus jau dabar daugelį mūsų darbų pavertė nereikalingais. Niekiniais.
Pro karietos langą į akis sužiuro ištuštėjusi tėvų sodyba. Ji, mano gimtinė, čia pat, tačiau tuščia ir todėl nesugebu į ją įeiti. O Dieve, gal ir gerai, kad diena kita ir karietoje manęs nebus. Manęs ir Vidinio. Bet negi ir mane ištiks tokia tuštuma, negi ir pas mane (į mane) niekas nedrįs ateiti, išsigandę jos?

Meluodama už miško „leidžiasi“ saulė, o ten, mano pajautimu – kalnai. Kažkodėl juos mintyse vadinu Giedrės vardu, nors žinau, kad Giedrė juos vadina Šventaisiais. Nuojauta tokia, kad jie jai padovanoti, išskyrus gal vieną, būtent Šv. Viktorijos kalną. Todėl neturėtų būti priekaištų, kad kitus juos vadinu savaip – Giedrės kalnais.

– Pagaliau!, – išgirdau moters balsą. –Pagaliau suradome, ko ieškojome.
– Giedrė? – intuicijos palieptas spėjau
– Ir ne viena! – sucypė, suvaitojo, apsidžiaugė, uždainavo, suspurdo, nusijuokė ir... ogi tik purpt ir ant kelių it zylės nutūpė seniai matytos girdėtos A ir B.
– Dzieduli, oi koks tu gražus!
– Senas, užtat gražus. Kai būna seni, visi gražūs, – protingai sakė B ir prašė pritarimo. – Teisingai sakau, dzieduli?
– O J. (jotas)? Kur J. (jotą) pametėte?
– Aš čia. Labas, dėde, – sustojo priešais visuomet solidžiai atrodantis J. (jotas).
– Priimk ir mus, Pranuci. Beje, labas. Susirinkome prie Giedrės eilėraščio ir sumanėme nukakti pas tave, – sveikinosi ir kalbėjo nesapnuoti svečiai. Ir buvo džiugu matyti, labintis su By Zenu, Bekepuriu, Santaja, Medžiu, Radasta, Gediminu, Azaru. Bet žodžiai gerklėje ištirpo – lyg nėra. O kai pagaliau atsirado, tai pirmiausia:

– Giedre, tikėjausi tave pamatyti ateinančią su muškietininko d'Artanjano špaga. Kažkodėl nematau.
– Pamatysi. Neretai ir be jos kaip su špaga. Negi iškart su keliomis?
– Šventoji, kur tu? – pašaukiau, net nejausdamas, kad „Ypatos knyga“ iš mano rankų niekur nedingo. – Padėk! Dabar jau padėk. Pradėsime naują dienoraštį.
Ir tuomet Giedrės eilėraštis:

Žygiuoja lordai, kunigaikščiai ir vadai
Spalvotų revoliucijų apspangę --
Didybės manija, ir čia kelius radai
Į žolynėlių kalvariją brangią?!

Garbės lentynose tuoj kaukės žaižaruos --
Nuo rudenėjančių lapelių gelsvo juoko
Nubirs šarma nematomos vejos --
Klasta vaiduoklių amato išmoko

Labai gerai... Istorijas ligos
Vartau ramiai taip, šypsos Panacėja --
Receptorių dirvonus išvagos
Savisauga! Net prieš menkiausią vėją

Nulinks žolelės, gelstančios iš lėto
Ir norinčios labai pakilt lig sosto
To amžinojo dangiško Poeto,
Kuris žvaigždynų begalybę uosto --

Žygiuoja lordai, kunigaikščiai ir vadai
Spalvotų revoliucijų apspangę...

MEDIS: Pritariu ir gėdinuosi.
GIEDRĖ: Nėra ko gėdytis, Medi. Titulas kaip kryžius – įpareigoja. O ir kryžius nešti dabar vėl labai madinga. Kiek jų prinešiota per DAINUOJANČIĄ REVOLIUCIJĄ! Šnipštas iš tos laisvės išėjo, bet kiek emocijų patyrėme, griaunančių mus pačius. Dabar vėl kažkas artėja...
Man pasirodė, Medi, kad jūs sau kažką taikote. Apie tamstą net nepagalvojau. Apsidairykit! Lordų nematau.
AZARAS: Ta sostų siekiamybė mus padarys svetimais, o grupelė pasijus dar reikšmingesnė, nes galės skirstyt titulus. Matote? Jau į poeziją visa persisunkė. Neduok Dieve!
GIEDRĖ: Persisunkė, Azarai, ir į Poeziją. Sostai skaldo. Man geriau patinka socializmas.
GEDIMINAS: Jei kam atrodo, kad garbės narys yra puikybės sinonimas, dažniausiai puikybe ir garbės troškimu serga tas, kuriam taip atrodo.
SANTAJA: Graži istorija.
RADASTA: Puikiai apie dabartį. Tos garbės lentos tik puikybę augina!
GIEDRĖ: Taip, Radastėle, ne dėl garbės ČIA atėjome, bet dėl KŪRYBOS. Apie JĄ turi viskas suktis, o ne apie garbės lentas kažkokias. Šalta ir nejauku darosi...
BY ZENAS: Vadas aš // kvailas tu // kvailas aš // kai vadas tu

– Eime. Ačiū, kad atėjote. Pirmiausia parodysiu jums karietoje Giedrės erdvę. Beje, ji ir pati joje nė karto nebuvo. Bet erdvė yra erdvė. Kaip suformuota, tokia ir lieka. Nepasisavinsi. Net jėga užimta ji išlieka.
– Eime, – laimingas buvo Bekepuris ir, suplakęs į posmą dvi eilutes Giedrės ir dvi savo, uždainavo:
Žygiuoja lordai, kunigaikščiai ir vadai
Spalvotų revoliucijų apspangę...
Apsimeti, kad nieko nematai,
Kaip ponai prišnerkščia lietuvišką padangę.
... Rasoja akys nuo gerų žodžių. Ir nesvarbu – moteris tu, angelas, Dievas, vyras.
– Laukei, laukei ir štai sulaukei, – pasakė nepastebimai atėjęs Ypata. – Gražu, kai neužmiršta.