po savim pamina lapus mintis nakty suplėšyta
vanojasi tik šluotomis nusnigtas žvilgsnis
naktį apverčia pirma pūgos snaigė
kas įmynė netirpstantį pėdsaką
nemigoj susimąstė poetas
o aplinkui visi
visi miega
tik netyla
netyla
širdis
į ištirpstančią pūgoje sielą
nakty iškedenta žvilgsnio būtis
išbalinus juodą į baltą
panorus tvinksėti
nuvalkiotais
žodžiais
žinote
patys
niekados nesakysiu sudie