Seniai su savimi sėdėjau
Per kasdienybę nėr kada suseit,
Iš ryto dieną nugyvent skubėjau
O vakare vos kojas pavelku pareit.
Seniai kalbėjom apie laimę
Seniai dalinomės svajom.
Ir ašaras seniai bešluostėm
Vis tik bėgom, bėgom bėgom.
Apleidau aš save... prisipažįstu
Kitiems ir laiko dar šiek tiek randu,
Netekusi savęs neteksiu visko...

(Ar radus laiko sau nebus jau per vėlu.)