Tu, tėviške, skambių dainų gražioji Dzūkija,
Papuošta piliakalniais senų dienų,
Baltų beržų alėjomis, pušynais, ežerais
Ir kalvomis smėlingomis kaip duonos kepalais,
Susiglaudusiais vienas su kitu.

Čia vinguriuoja gilią vagą gražusis Merkys,
Kaip ištiestas motinos rankšluostis lininis.
Jo bangos skalauja akmenis ir juosia nebyles pilis.
Kiek daug, oi daug jo nutekantys vandenys
Tau, tėviške, iš praeities naujienų pasakys.

Jis pirmas pamato tekančios saulės akis,
Šlaite anksti pražydusį žibutės žiedą.
Jis pirmas paglosto sprogstančių karklų purslus
Ir klausosi parskrendančių vyturių balsų,
Kurie sveikindami pavasarį užgieda.

Merky, sustoki, dar palauk, dar apkabint nori tave
Srauni Šalčia, graži Varėnė ir Ūla.
Kaip gi tu plauksi be Grūdos, Versekos, Gelužos.
Kas tau nebaigiamų dainų posmus rimuos,
Senolių pilkalnius apjuos išausta iš melsvų bangų juosta?

Visos upės surinkę dzūkų prakaito lašus, debesų raudas,
Tėvo Nemuno glėby vientisa gija nuplukdys savo vandenis
Į platybes melsvosios Baltijos.
O mums paliks tik didžią meilę ir brėkštančias aušras
Tau, nepakartojama mūsų gražioji Dzūkija, dalele Lietuvos!