Reikėjo susikaupti, bet tokiam darbui reikalingas mokėjimas. Mačiau, kas yra svarbaus ir ką reikėtų prislinkti arčiau savęs, kad tie reikalai neužsimestų betiksliame šurmulyje. Labai įsimintinas buvo Ypatos priminimas apie juodžemio sėją ir mįslingai ištarti žodžiai, kad, girdi, Šklėrių žemė noksta protingam žmonių gyvenimui. Ką tai reikštų?

Nevalia taip pat nepaisyti ir pagarboje laikytiną Ypatos nuomonę, kad yra dalykų, kurių privatizavimas tolygus nuodėmei. Pagirtini ponios Citatos gebėjimai, sutalpinę išskirtinai galingą atmintį, bet, saugok Dieve, kad, sakykime, Biblija būtų sutalpinta ten, o ne išmėtyta po pasaulį milijardinių tiražų knygomis. Mintis, žinojimas – tai tie dalykai, kurie, pasak dzūkų, turi būti palaidni kaip vėjas, lietus, salė, oras, žmogaus kvėpavimas. Tačiau šį kartą labiausiai norėjosi turėti tokios būties supratimą, kuomet vaikštai, važiuoji, būni gyvenime ir net neįtari, kad neprisilieti žemės. Argi ne apie tai Ypata atvirai iki nuogumo: „Nei Pranas, nei karieta, nei žirgas Igaga Šklėrių žemės nelietė. Ir bendrai – nelietė žemės“.

Į galvą sugrįžo rytinis tiksėjimas: „Garsiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą.“
„O šventoji, būk man reikalinga. Būk reikalingiausia, – atsiminęs „Ypatos knygą“, prašiau jos mintyse, gerai jausdamas, kaip į mano pozicijas veržiasi apsuptimi apgulusios nuovokos. Prisėdau prie palangės, sužydusios Taurijos padovanotais kardeliais, kur pro langą matėsi atviras kaip ant delno gimtosios sodybos vaizdas.

„Šventoji? – jautriai atsiliepė dvasioje. – Ačiū! Tai net šauniau, negu „Ypatos knyga“ Bet pozicijų prasme BŪTI viena Biblijos knygų vis dėlto solidžiau.
O galvoje vėl tikt, tik, tikt: „Garsiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą“.
– Žinau. Bet jeigu nežinočiau, kodėl taip atkakliai perši žinią? – klausiu iš Savęspi, kur girdimumas gerokai geresnis į abi puses – į Ten ir iš TEN.
– Galėčiau paskaityti. Skaitinių daug, o skaitome retokai, – aiškiai girdžiu, – bet tai iš tos pusės, kur etažerės viršutinėje lentynoje padėta „Ypatos knyga“. – Skaitėme dvi įžangas, „Balso pranašystes“, „Irenos Seliukaitės linkėjimus“, „Karvelio ant palangės burkavimą“. Tikrai labai nedaug. Net nesmagu jaučiant tokią nereikalingą. Būni ir tik būni, – pasiskundė.
– Gal kartais dar atsimenate poną Morkų. Beje, irgi Pranas.
– Skaityk, Šventoji. Bandysiu atsiminti. O kad esi dyka, taip nekalbėk.

Ir išgirdau:
„PRANO MORKAUS NEĮTARSI esantį veiklos žmogumi, bet toks įspūdis toli nuo tiesos. Tai turbūt todėl, kad paprastai žmogaus veiklumą aplinkiniams vaizdžiausiai įtaigoja jo liežuvio mitrumas ir kūno raumenų, o ne galvos, ne jos smegenų veikla. Akivaizdu, kad Pranas Morkus yra dvasinės veiklos vyras, kuris geriau už kitus kultūrininkus žinojo, kad ne šventieji puodus lipdo. Todėl drąsiai patikėdavo bet kokį darbą kuriam nors pavaldiniui, o pats gan ilgas valandas praleisdavo už užrakintų kabineto durų. Vienas. Ne daug kas žinojo, ką tokioje vienumoje veikdavo nelengvo kūno žmogus. Girdėjau kužtant, jog mėgdavęs vieną kitą valandėlę nusnausti. Kiti sakydavo, kad užsiiminėja pogrindine veikla. Buvo ir tokių, kurie rimtai manė, jog Pranas susigundė mintinai išmokti Šv. RAŠTĄ. Žinantiems jo fenomenalią atmintį, net ir tokia nuogirda nekėlė abejonių. Man irgi buvo priimtinos visos versijos.“

– Stop, Šventoji, – netikėtai stabdžiau „Ypatos knygą“, ir mano nuostabai jos skaitymas nutilo. O susivokęs, kaip nekorektiškai tą padariau, tariau: „Atsiprašau, Šventoji“. Kažkas atsiminė ir va, kaip Pilypas iš kanapių. Pačiam gėda.
– Kas atsitiko?
– Klausėte, ar atsimenu Praną Morkų. Sunku pasakyti, bet dabar suvokiu, kad iki mano ligos buvome pažįstami. Vadovavo nemažos įmonės nedideliam padaliniui. Gal kultūros redakcijai, gal raštinei. Neprisimenu, bet ne eilinis. O po savo ligos nė karto nemačiau. Tai faktas. Bet va, ar tik ne jis yra dėdė Bul Bul Bul arba dėdė Kva Kva Kva? Nedrįstu teigti, kad tikrai taip, bet žinau, kad šis dėdė atsimena Radijo karietos žlugimo laikus ir labai galimas dalykas, kad šis skaitymas apie jį.
– Bet jeigu taip, kaip galėjo atsitikti, kad Pranas Morkus tampa dėde Bul Bul Bul ar dėde Kva Kva Kva?
– Atsitinka. Bet, Dieve, kaip neužmiršti, apie ką mudu čia kalbame! – susirūpinau
– O kam užmiršti? Pasakykite man ir... darbas padarytas.
– Tikrai?
– Tai labai paprasta. Neabejoju, kad ir pats gerai žinote magnetofonų veikimo principą. Seni išradimai. Tik labiau išprusinti.
– Aaaa... Ko gero, ko gero. Ačiū, Šventoji.
Paprašiusi dėmesio „Ypatos knyga“ tęsė:

„VOS PRAVĖRĘS KABINETO duris, išgirdau:
– Žinau, vežėjau, ko čia atėjai. Tikrai žinau. Tik nemanyk, kad tam reikalinga ypatinga išmintis. Ne, mielasis! Taip tik mulkiai mano, o aš prie jų nelimpu. Todėl ir palikau kabineto duris neužrakintas, nes žinojau, kad ateisi ir juodu ant balto liudysi: „Jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. Argi ne? Nagi trauk tą savo liudijimą ir klausyk, ką sakau. Daugeliui žmonių juoda spalva yra nuostabi, ji mielesnė, gražesnė, prasmingesnė už baltą ar bet kokią kitą, – po trumpos pauzės kalbėjo bendravardis ir tiesiog bakstelėjęs pirštu krūtinėn tęsė: – jeigu pats suvoki, kad Radijo karietos vežėju nesugebi būti, atmink mano žodžius. Esu įsitikinęs, kad juo būsi. Sakau, kad nepaisant nieko, juo būsi dar kartą. Ar įsikali galvon, ką sakau? Būtinai juo būsi, jeigu tokius nuosprendžius pats pasirašai ir žegnoji savo ranka. Klausimas tik, kada būsi? Metai, kiti vis dėto gali užsitęsti“.

– Gal norite, kad neužsimirštų? – nutilo skaičiusi.
– Vis tik, Šventoji, yra žmonių, kurie kitą, jiems nepažįstamą žmogų, sugeba perskaityti kaip knygą. Morkų sutikdavau retai. Tik ilgokame pastato koridoriuje. Todėl nesakau, kad buvome bent kiek geriau pažįstami. Į jo kabinetą irgi atėjau neįspėjęs. Bet prašau skaityti. Įdomu. Gal knygoje geriau parašyta.

„NEŽINOJO PRANAS, KAD ateisiu, bet štai – durys neužrakintos. Kodėl neužrakintos? Iš kur jis žino, ko prireikė man čia ateiti? Juo labiau, iš kur žino, kas mano kišenėje? Tačiau po minutės kitos tapo akivaizdu, kad „skaito“ ne tik mane, bet ir atneštą  popiergalį su parašu tekstu: „... atėjo laikas, kuomet  jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. Manau, kad Dievo kūrinys Radijo karieta nyksta ne be mano kaltės. Todėl privalau Radijo karietos vežėjo darbo atsisakyti, sąžiningai jį peržegnodamas savo paties ranka: vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... Tebūnie taip“.    

Nesaku, kad Radijo karietos vežėjo ranka prilygsta Jo eminencijos arkivyskupo Audrio Bačkio rankai, bet persižegnojau sąžiningai, nes Radijo karieta išnyko tuoj pat ir neįtikinamiausiu būdu – nepaliko ne tik nuolaužų, bet ir nė mažiausio savo žlugimo triukšmo. Užkritusi mane amnezija panardino ją į nežinomybę be jokių prošvaisčių kada nors ją atsiminti.

– Tai va koki istorija! – atsiduso Šventoji ir jau linksmai: – O vis tik atmintis išliko. Pradedu geriau suvokti, kokie didei turtai man patikėti. Ponas Ypata teisus, sutikęs geras knygas priskirti šventų knygų padermei ir saugoti jas kaip biblijines..
Neatsakiau.
– Gerai. Netrukdysiu. O jo vardas Pranas, pavardė Morkus. Neužmiršite. Dar kitaip dėdė Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul.
                          
Tyliu.
Labai tyliu,
Kai pajaučiu,
Kad sieloje kaip pasakos
Sukritę žmones apie būtį kalba.
Per šitiek laiko daug kelių išvaikščiota
Ir net tikėta,
Kad juoda spalva –
Numirėlių, bėdingų
Ir našlaičių.

Dabar kitaip.
Atsiremiu į šitą spalvą,
Sukritusią į juodžemį
Kaip žvaigždės naktyje ---
Ir išklausau,
Ką žmonės apie duoną kalba.
Vokai akis tamsa nuplauna.
Ir nors ne vyturiu ar lakštute,
Bet ūba pelėda,
Kad jos vaikai visų gražiausi...

Šviesu širdyj,
Nors žvakių ten nedeginam,
Neužkuriam laužų,
Kuomet juoda spalva
Kaip juodžemis gera.