Tamsi naktie – kantrioji Penelope,
Iš kurgi šitiek meilės tavyje?
Tu vis dar lauki vieniša, beglobė,
Bet Odisėjas neskuba, deja.

Ištieski ranką man ir leisk, priglausiu,
Galbūt jis pas tave jau nebegrįš.
Nuskaidrinsiu aš tavo žvilgsnį blausų,
Tu tvarstį nuo savos širdies nurišk.

Tegu ji plaka vėl ritmingais dūžiais,
Jai reikia laisvės, lemta būt paukščiu.
Aš suklijuosiu tai, kas jau sudužo,
Alsuok, alsuoki gundančiu karščiu.

Gal užpustytų jis kelių neranda
Arba nuklydo jau per daug toli.
Aš išbučiuosiu tavo skausmo randą,
Tu su manim laiminga būt gali.