Lekia metai lyg auksinės gulbės.
Plaukuose jau matosi šarma.
Bėga iš kasdieninės vergijos
Mano siela būtin kildama.

Kas toliau už šitos sienos?
Kas man tyliai labas pasakys?
Nebijau išeiti, nes sugrįšiu
Kaip pavasarėlio pilkas vieversys.

Gal matysiu aš šituos laukus žaliuojant
Ir alyvų mėlynus žiedus.
Gal pajusiu aš jazmino kvapą
Ir pavasario audringuosius jausmus.

Viskas baigias, – pasakys man sesė,
Tyliai ranką spustels, į akis pažvelgs.
Išeini toli, bet grįžk namolio,
Kai vaikai už sielą pasimels.