dėlioja žodžius vorele
statydamas kas rytą
vis naują odę
nuraško lyg uogytes
svetimas mintis
susagsto į savas eilutes
ant debesėlio plaukia
su pegaso arkliuku
paskui snaige nutupia
pavarto senus laikraščius
kolegų kliedesius
sugrįžta grįžulo ratuosna
ir štai šedevras žiba rubinu