Išėjau aš laukan ir nustėrau:
Sniego kopas supustė kieme.
Baltoje tamsoje įžiūrėti
Nelabai ką pavyks vakare.

Mano akys paspringo sniegu,
Susivėlė blakstienos nuo vėjo.
Nematau, kur einu, kur brendu.
Nematau net, kur koją padėjau.

Mano rankos sušalo laike,
Bandė tyliai skaičiuot kažką pirštai.
Nežinios pusnynuos lyg rūke
Vakarėjanti siela apmiršta.

Krenta pusnys ant mano galvos,
Nežinau, ar miegoti, (ar keltis?)
Iškedentuos baltuos pataluos,
O galbūt į žaidimą šį veltis?

Apsisuko nuo vėjo galva,
Akys dar atsikosėt negali.
Et, geriau jau namų šiluma!
Tad einu vėl į šiltą kampelį.