Staiga kilo labai labai prasmingas noras įrodyti savo (kaip čia subtiliau pasakius)... nesveikumą. Juk esu galų gale šiuolaikinės ir itin modernios visuomenės dalis. Visuomenės, kuri pagrįstai didžiuojasi savo psichologais ir psichiatrais. Visuomenės, kur madinga apsiskelbti depresuotu šizofreniku, su polinkiais į įvairias paranojas, psichozes ir cholerozes. Vat kaip. Ai, ir dar labai svarbu pabrėžti, kad esi originalus. Subtiliai. Daroma taip: susirandi žmogų, kuris linkęs laikyti tave savo draugu. Truputį pabendraujat, apšylat ir tada tu imi svaičioti apie savo šabloniškumą, nesvarbumą ir pilkumą, aišku, laukdamas, kol "draugas" ims paneiginėti ir patikinėti, jog tu esi "wery special". Ir taip toliau. Tai vadinama "santykiais" arba, jei norit, "jausmais. Man su šitais "santykiais" ir "jausmais" nepavyksta vis. Aš paprastai patvirtinu visus saviplakos argumentus ir dar savų pridedu. Nemoku bendrauti, tai ką jau dabar. Įtariu, kad tai truputį nesveika.

Dar nesveika (šiek tiek) yra nemiegoti porą dienikių. Antra vertus - kas čia tokio? Vakar žiūrėjau filmą, kuriame A. Pačino herojus nemiegojo savaitę... Geras žmogus man patarė nemėginti kartoti šio pasiekimo. Antra vertus, nuo kada aš ėmiau klausytis gerų žmonių? Yra dar vienas mano mėgstamas filmas, kurio "herojus" truputį nemiega. Bet apie jį - vėliau...

O dabar.

Aš, kaip ir kiekvienas depresuojančiai psichuojančiai intelektualus, jaunosios kartos (taip ir nepakartos) atstovas esu universitete. Darau ten kažką į kairę ir dešinę. Vaikštau. Liftais važinėju. Ir paskaitų turiu. Bet jų metu man kažkokios mintys kyla. Nesveikos. Yra tokia "Antikos kultūra". Jos metu man norisi kurti eilėraščius. Ir žodį "kultūra" rimuoti su žodžiu "rūra". Nieko negaliu padaryti. Sėdžiu pirmoje eilėje ir prieš akis matau didelę "rūrą". Tokią didelę, kad pats gyvenimas joje sutilptų. Gal ir visi du. O juk turėčiau matyti Koliziejų. Tą kur Romoj stovi. Kaip sakoma, viskas nuo požiūrio taško priklauso. Atsilenkiu atgal ir "rūros viziją" paslenku ant gražios grafinės antikinės Romos rekonstrukcijos. Ir nušvitimas. Roma, su savo priemiesčiais - ganėtinai tvarkingas apskritimas ir Koliziejus centre (štai, ką reiškia beveik metai studijų VDU). Taaaaip. Tiek kultūros, tiek "rūros" forma ta pati. Kai tau dvidešimt, nesunku patikėti, jog ir turinys tas pats. Dabartinė Roma jau nebeturi savo gražaus, dviejų pusmėnulių formos išplanavimo, su Koliziejum centre. Na. Prabėgo jau du tūkstančiai metelių. Senatvė. Hemarojus... Rojus? Koks rojus? Žinia, kad visi keliai veda į Romą. Katalikai dar sako, kad visi keliai veda pas Dievą. Į rojų. Ant popieriaus aš - katalikas. Imu dvejoti dėl savo noro pakliūti į tą rojų. Kad ir popieriuje. Ir taip jau Lietuvoj gyvenu. Šias mano mintis, be jokios abejonės, įkvėpė vienas iškiliausių ir plačiausiai žinomų šiuolaikinės Amerikos filosofų - Tešlagalvis. Ir garsioji jo "Kornholjo - šiknos skylės teorija".

Jei prisiminus antiką, tai joje dar buvo "Akropolių". Buvo ir "Nekropolių", bet jie man ne į temą. Vienas "Akropolis" yra ir Kaune. Pats Kaunas - didelis "Nekropolis", bet, kaip jau sakiau, dabar tai ne į temą. Aš tame "Akropolyje" kartą pirkau kojines. Dvi poras... Vadinasi bendrai - keturias. Jos buvo "wery special". Kainavo po septynis litus už porą. Tame pačiame "Akropolyje" aš ir knygas perku. Viso pasaulio pripažinto, lietuvių kilmės, A. Budrio knyga "Šelmis mėnulis" - fantastinės literatūros klasika. Klasika kainuoja 1,99 Lt. Štai taip. Kokia dilema: keturios kojinės ar septynios, lietuvių kilmės klasikos?... Logiškai mąstant (visi nesveikieji taip moka) A. Camus "Svetimas" (16 Lt.) vertas keturių kojinių ir vienos lietuvių kilmės klasikos. Kaip ir kiekvienas nesveikas žmogus puolu ieškoti klasikos, kurios negalėčiau įvertinti keturiomis kojinėmis. Desperatiška. Ar Depresadiška. Žinau tik, kad yra alkoholio ir svaigina. Toliau - neprisimenu.

Radau eilutę knygų, kurios kojinėmis nematuojamos. Tai jums ne bet kas. Tai visas Kurtas Vonegutas. Jums nereikia aiškinti kas jis toks. Jis numirė prieš kiek daugiau, nei metus. Ai, ir dar jis rašytojas pasirodo buvo. Prieš penkis metus mano draugas negalėjo perskaityti jo pavardės. Prieš du metus (jis išmoko skaityti) dar nežinojo, kas tai yra "Vonegutas", bet kadangi matė tą pavardę mano knygų lentynoje, nerizikavo klausinėti. O va užvakar, jis pamatė mano "Galapagus". "Taigi Vonegutą, juodojo humoro, satyros ir humanizmo genijų skaitai" - padeklamavo jis. Nu ir kas, kad skaitau? Aš jau penki metai, kaip jį skaitau (labai nesveika). O draugas: "Vonegutas taigi... Oooooo. Kaip rašo. Tai tik ohoho ooo... Delfyje rašė...". Taigi. "Delfyje rašė". Ohoho Delfis. Čia jums ne juokas. Apie Patį Vanogutą PATS DELFIS rašė...

"Akropolis" atvirai pasakius mane užknisa. Visiems mano pažįstamiems jis patinka. Na, tai aš noriu išsiskirti, todėl sakau, kad mane užknisa. Užtat ten pamačiau gražią knygą. Net 35 Lt. Čia su jokiom kojinėm neapsieisi. Čia jau tikra klasika. Ant knygos nugarėlės nupieštas gabalas muilo.

Atvirai, tai aš muilą mėgstu. Drabužiams ir rankoms. Muilas turi šarmo. Tikiu, kad ir žmonės turi "šarmo". Muilą gaminti bandžiau. Dėl žmogaus gaminimo dar tikras nesu. Tai truputį komplikuota sąvoka. Gamyba...

Taigi. Toje klasiškai klasiškoje (giminiškas žodis "klasikai"?) knygoje rašo apie nesveiką vaikiną (koks sutapimas), kuris truputį nemiegojo (aik tu sau). Dar jis dirbo mechaninį darbą, kurio nekentė. Aš tai dievinu istoriją, bet dirbsiu "viešuoju administratoriumi".

(Apie "viešuosius administratorius". Kaip aš tai suvokiu. Logiškai. Jie dirba "viešuosiuose namuose". Jei "viešieji namai" labai modernūs - jie turi daug "ratų", todėl tu dažnai "važiuoji", todėl - "viešasis transportas". Veikla, kurią "viešasis administratorius" atlieka "viešuosiuose namuose" ar "viešajame transporte" vadinama "viešaisiais darbais". "Viešuosius darbus" dažnai prižiūri ir "tvarko" policija. Dėl visų bendro saugumo. Skamba smagiai.)

Grįžtant prie nesveiko vaikino, kuris nemiega ir nemyli savo darbo. Jis turi rimtų psichologinių problemų (kas šiais laikais neturi) ir gyvenime nėra mušęsis. Ir nieko tame blogo nėra. Aš va, pavyzdžiui, irgi nesu. Jis labai myli gamtą. Savo draugus vadina "kosmoso beždžionėmis". Aš ne toks protingas. Vadinu juos idiotais.

Ir išvis. Kodėl turėčiau pasakoti aš siužetą? Užtenka pripažinti, kad ši Knyga - nesveikiausias mano perskaitytas daiktas, per... palaukit... 1,2,3,... 6,.... taip. Per pastaruosius 10 metų.

Puf puf puf. Nuklydau. Man tik duokit knygas pareklamuot. Jaučiuosi priklausomas. Nuo reklamos ta prasme. Tai nesveika. Dar jaučiuosi priklausomas nuo keleto dalykų. Štai sąrašas:

Juoda spalva;
Balta spalva;
Nirvana;
E. Norton‘as;
P. K. Dick‘as;
Drakonai;
Alkoholis;
Radiohead;
Stiklas;
Dorianas Grėjus;
Klaviatūra;
NBA Live 08;
Vorai;
Amy Lee;
V. I. Uljanovas (ne tokiems išsilavinusiems kaip aš - Leninas)
Narcisizmas

Hm. Ir visa kita. Ir taip toliau. Sąrašus mane daryti pamokė tokia knyga, kurią man skaityti liepė geras žmogus. Tas pats, kuris liepė negerinti Pačino rekordų. Aš ir nuo A. Pačino esu priklausomas.

Pažvelgęs į viršuje esantį sąrašą, galvoju, kad esu pakankamai nesveikas. Teoriškai, visą kitą galima būtų ir ištrinti. Bet tas paskutinis sąrašo punktas.

Taip.

Kaip tai nesveika.