Rytą žadina mama:
– Kelk, vaikeli, jau žiema.
Ir kojytėm dar basom
Bėgu kieman tekinom.

Žiūriu – balta kur dairais,
Kaip toj pasakoj kadais.
Balti medžiai, baltos pievos,
Krūmai lyg pražydę ievos.

Bara jau mane mama:
– Ko lakstai kieme basa?
Šilta kambary, jauku,
Ir žiema man nebaisu.