...nežinau, kas esu.

Kažkada aš gimiau, kažkada turėsiu mirti. Juk viskas miršta, ar netiesa? Nežinau kas esu, bet prisimenu daugybę akimirkų, kur kas daugiau, nei turėtų prisiminti gyvas sutvėrimas. Aš turėjau mirti...

***

Blyksnis:

- ...ar neužtilsi, pasileidusi kale?!
- Liaukis, liaukis, juk viršuje miega Robertas...
- Nusispjaut, gal jis net ne mano sūnus... ir jis nėra mano, jis kokio nors sušikto valkatos, prieš kurį išskėtei kojas!!!
Duslus smūgis.
Riksmas.
Žingsniai laiptuose.
Verksmas.
Žnektelėjimas.
Ašaros.

(Manimi teka kažkas raudono ir karšto, skaidraus ir karšto, girdžiu, kaip į mane trankosi suspausti, įdiržę jūreivio kumščiai, jaučiu, kaip jo kančia ir neviltis persmelkia mane. Ir nejaučiu nieko. Nes mano pasaulyje nėra vietos jausmams. Bijau, kad pradėjusi jausti, nebegalėsiu būti, kas esu, nebegalėsiu būti, kaip esu. Todėl sulaikau išsiveržiančius paguodos žodžius ir tyliai stebiu, kaip pavargęs vyras susirenka daiktus ir išeina. O aš lieku čia. Su tais, kurie tokie panašūs į mane. Tik kitaip.)

***

Tai iškyla, ir aš negaliu to sustabdyti. Prisimenu tūkstančius saulėtekių... Mačiau milijonus saulėlydžių. Išmokau būti ciniška ir abejinga, kai skauda, išmokau užjausti, kai nebelieka vilties. Ir niekas to net nepastebėjo. Nežinau, ar man dėl to liūdna. Kartais norėtųsi šilumos. Kažko tokio...

***

Blyksnis:

- ...ne... dar... prašau... ak...
- Myliu tave.

(Šnabždesiai ir žodžiai per tylūs juos girdėti. Per daug nerišlūs juos suprasti. O ar reikia? Jaučiu, kaip šilti merginos sėdmenys remiasi į mane, jos pakaušis, plaukai, jaučiu sunkų jos kvėpavimą, jaučiu, kaip kietos, vyriškos alkūnės spaudžia mane, jaučiu jo kvapą... Girdžiu tariant jį "Myliu" ir visa širdim trokštu atsakyti, kad taip pat juos myliu, kad jaučiu juos abu. Čia, kaip visada, jaučiau nuo pat tos dienos, kai mažas berniukas, neprisišaukęs mamos, sėdėjo ir, apkabinęs kelius, atrėmęs į mane nugarą, vaikiškai kūkčiojo. Glaudėsi.
Noriu...
Noriu, kad jie nebūtų išėję.)

***

Kartais mąstau, kodėl žmonės taip keičiasi. Kodėl berniukas nebuvo panašus į jaunuolį, jaunuolis į vyrą... Jei viskas būtų kitaip, ar ir vyras nebūtų panašus į senį? Viskas keičiasi per greitai, aš nematau prasmės. Gyvenime, kur šalia meilės eina mirtis...

***

Blyksnis:

- ... за придательство нашего ве...
- Да брось, Коля, нахуя здесь играешь?
- Niekšai...
- Nū, ir kaz? Kalbiesy, paleisym, tai kaip? Kyk jūsų ten yra, a? Kūr slepieties, a? Mies ne jūsų NKVD, kad po dū kartūs klaustytmiem. Kūlką į paukaušy - kitų lyžūviai atsiryš... Tylį? Tylyk.

(Judėjimas, baimė, skausmas, šešėliai. Aš nesuprantu, kai staiga pasigirsta skardus pokštelėjimas, ir šalia manęs krinta... berniukas, krenta jaunuolis, krenta vyras, krenta senis... Krenta jie visi kartu, ir nebelieka nei vieno. Nes jis... jie jau tokie pat, kaip ir aš. Tik kitaip.
O juokas ir žodžiai "Tyksliai, tyksliai" dar ilgai skamba manyje.
O tada nueina.)

***

Vis dar nežinau, kas esu ar buvau. Vakar, gal užvakar ar pernai manęs ėmė nebelikti. Žmonės, kuriuos taip užjaučiau, kuriuos taip saugojau, mylėjau... kartais nekenčiau. Kuriems visada buvau abejinga. Ima po gabalėlį manęs, neša, valo... Gera nebegalvoti, nebeprisiminti, nebesikankinti. Galbūt tai ir yra mano mirtis? Mano gimimas?
Nežinau. Gaila tik... Gaila, kad niekada taip ir neprakalbinau. Visų tų nuskriaustųjų ir laimingųjų, kurie slėpėsi prie manęs, glaudėsi, ieškojo kažko...
Gaila.

***

- Tikrai nori parduoti, Andriau? Juk tėviškė, kaip ne kaip.
- Perdaug čia visko prisikaupę profesoriau... Profesoriau?
- O tas nedidelis mūras, kur ardo, kas ten?
- Ai, kažkokios plytos, seno namo liekana... krosnies, dalis dūmtraukio, kambario sienos... šiukšlės kažkokios.
- Hm, žinai, jau turėjau įprast prie to... bet vis viena, išvydus kažką tokio... seno, taip ir norisi su juo pakalbėt... Na nežiūrėk į mane taip, pats žinau, kad senas marazmatikas esu, su sienomis kalbantis.
- Cha, liaukitės profesoriau, taip ir senas jau... O dėl tos plytų krūvos, kažin ar ji jums daug papasakotų, kaip ant jos kojines žiemą džiovė, o vasara paukščiai dergė...

***

- Gaila.
- A, kas gaila?
- Eeee, n-ne... nieko, šiaip...
- Įsipjovei, sakiau neimk plikomis rankomis, dar infekciją nuo tų senų gelžgalių kokią pasigausi...

***

Kažkas karšto. Kažkas tikro. Kažkas amžino kaip aš.
Tik kitaip.