Mano mintys toli skrieja, lekia, nelaukia,
Bet senoj praeityj aš girdžiu kažką šaukiant.
Vėl išnyra vaizdai po nuraudusia saule,
Vėl nurieda lašai, galbūt tai tik apgaulė.

Pr.:
Dar akimirka, ir aš sugrįžt nebegalėsiu,
Praeities nėra, telieka jos šešėliai.
Tik akimirka, ir saulė jau nepasirodys.
Praeities balsai nutils ir negrįš.

Ko širdis nepamirš, aš pamiršti galėsiu,
Paukščiai skrenda tolyn taip, kaip aš ir tu dviese.
Kam gi ta praeitis? Nebenoriu girdėti...
Saulė leisis ir kils, pamatyt dar suspėsiu...