Mažytis nuosmukis lyg priedainis kritimui.
Beprasmis laikas kalbina bosu.
Jis toks bejėgis ir todėl visai nežino,
Kad kalbant kūnui aš pati tyliu.

Kad neturiu tiesos pilnų kišenių
Ir lygios grindys liko praeity,
Kur prie kasų stovėjo stiprūs seniai
Bemojantys, kada iš jų perki.

Dabar iš sapno praeities – košmaras.
Viena naktis su prakaitu vokuos,
Kurioj aprūkusi kavinė užsidaro,
Nors aš jau visą parą be kavos.