dar viena nauja žiema. turbūt neįmanoma nesusimastyti apie snaiges, tirpstančias ant šiltų, blizgučiais nubarstytų skruostų. sniego gniūžtes, lipdomas raudonom kumštinėm pirštinėm, po žvaigždėtu dangumi. čiuožyklas, apšviestas spalvotom - o gražiausia - baltom lemputėm.

turbūt keista būtų nelaukti stebuklų. kad ir kokie jie patys bebūtų keisti ir neapčiuopiami. ir tikrai - mažų mažiausiai keista - būtų nelaukti kažko nenuspėjamo, pasakiško, nepaprasto, nenusakomo žodžiais. kažko labai ypatingo.
įdomiausia - kad norint išgyventi stebuklą - tereikia minutei sustoti. apsidairyti, pakilti mintimis nuo žemės - ir gražiausios akimirkos čia pat - šalia tavęs, nesvarbu kur bebūtum, nesvarbu, koks šiuo metu būtų metų laikas.

žiema tik sustiprina mūsų magiškas galias atsidurti nepaprastose vietose, tik išryškina pojūčius ir sugrąžina neatimamą širdies gebėjimą jausti. o akyse, krentant snaigėms, susiliejęs vaizdas - dažnai nukelia mus atgal, arba pirmyn - į stebuklingą sapną.

tikiu, kad balčiausią žiemą, permatomom žėrinčiom snaigėm spindinčiom sekundėm, galime viską, ko trokštame, rasti savyje. širdyje, sapnuose, ilgesio naktyse. juk viskas, ko iš tikrųjų reikia, jau yra išsaugota. tereikia norėti prisiminti.

prisiminimų niekas negali atimti. vaizduotės, svajonių taip pat. galim amžinai gyventi šviesos iliuzijoj ir klaidžioti po maloniausių jausmų labirintus. galim paklysti naktyje, išeiti balto sniego keliu, net nepalikdami pėdsakų ir nuklysti ten, kur būti gal jau uždrausta. galim laužyti taisykles, nes gyvenimas nėra žaidimas.

kaip šiandien gyveni nėra visiškas atsitiktinumas - dažnai mes patys renkamės, kokiais žodžiais šį gyvenimą pavadinti, kokiom spalvom jį matyti.

mes galim gyventi pasakoj, mėnesienoj. ir netgi amžinoj vasaroj. juk gražiausius momentus galima kaip filmą šimtą kartų peržiūrėti mintyse. juk galima atsiminti savo širdies plakimą ir tą garsą, lyg plokštelę, paleisti iš naujo ir iš naujo - jei tik to norisi. ir net šlapi suoliukai gali pražydėti žalia spalva mintyse, jei tik to trokšti.

kai kvepia cinamonu ir mandarinais, jau niekas negali sulaikyti -- neišvengiama - užsibūrus žiemos aromatais - gyventi tikint gražiu gyvenimu. juk tai ir yra freedom to live - to love, hope and believe.

tiek daug - viską - galima laikyti savyje, uždarius, apsaugojus nuo vėjo ir pūgos. ---

arba galima viską atiduoti, atvėrus langą, ir leisti skristi kartu su vėju, kristi kartu su snaigėm. mes galim net ištirpti snaige ant tų skruostų, kurių ilgimės.

tikiu, kad galim būti tuo, kuo norim. šypsotis gyvenimui, dalinti džiaugsmą, ir jei reikia - jam atiduoti viską viską. tikiu, kad viskas sukasi ratu ir kažko netekti tiesiog neįmanoma, nes kai jau nieko nebeturi - viskas sugrįžta su kaupu -- šis pasaulis sukasi ratu.

šiandien tikiu angelais, indigo dangumi, miražais lietuje. tikiu gyvenimu --- nes net kai nieko nelieka, lieka jis - grąžinantis vasaras į žiemą, sušildantis rudenius pavasariais. užpildantis širdį gyvybe ir šviesa.

kai kiekvienuos namuos vakarais verda karštą vyną, tikiu, kad ir ko šioj žemėj ieškotum - būtinai rasi. o jei nedarai nieko ir tik lauki kažko nepaprasto - tuomet tu tiesiog privalai tik ištiesti rankas. ir patikėti, kad tai nukris iš dangaus. su snaige, džiaugsmo ašara ar vasaros lietaus lašu. gyvendamas atvertais delnais, niekada nieko neprarasi --- nes dažniausiai šiame pasaulyje ir taip neturi nieko, ir tuo pačiu turi viską, apie ką galima svajoti.

tikiu, kad gyvenimas gali pavirsti stebuklu. kartais viskas, ko reikia - atmerkti akis ir juo pasitikėti.

***
[Sheryl Crow - I Shall Believe]