Mūsų taurėje vynas apkarto,
Nes abu mes nemėgom tiesos.
Kas jį tokį apkartusį gertų,
Saldesnės jei netrokštų antros?!

Kas ją tokią užnuodytą liestų?
Gal bebaimis kančios nebijąs?
Mirtimi ten gyvybė atmiešta,
Virpa rankos, bežiūrint į ją.

O mes geriam lig dugno šią taurę, –
Siekia rankos antrosios taurės.
Mūsų širdys ir lūpos iš naujo
Meilės bučiniui vėl susilies.

Nuo antrosios – krūtinėj apsąla,
Jau įstengiam atleist viens kitam,
Ir ant didelio duonriekio stalo
Riekiam duoną pirmiesiems svečiams...