Dangaus lašai

Iš dangaus byra lašai
kaip maži ir nebylūs vaikai.
Atsimušę į žemę skaudžiai,
Jie pravirksta žolei pamaldžiai.

Atsigėrus stiprybės lietaus,
Ji toliau visą rudenį šauks:
– Pas mane, lašeliuk, pas mane,
Aš užtrokšiu, užjauski mane.

Ir žmogus kaip žolė be lietaus,
Neištvers viso rudenio vienas.
Šilumos, artumo, atjautos
Šauks širdis sudaužyta per dieną.

Po žiemos paskutinių šalnų
Rasoje besimeldžianti guli...
Ir žmogus sulipdyta širdim
Eis per žemę ieškoti gerumo.
klajoklė