Vakarinis žvirblių genties pasičirškavimas sausmedžio raizgynėje vienai šių triukšmingų dykaduonių porai, gyvenančiai į stulpą įkeltame inkile, baigėsi liūdnai, mat miške daktaru dirbantis genys tuo metu grįžo iš darbo ir be mažiausio sąžinės priekaišto užėmė žvirblių būstą. Kas žino, ar dėl grožio ir darbštumo visų gerbiamas genys taip pasielgė manydamas esąs nusipelnęs gyventi geriau, ar tiesiog buvo įpratęs kartais piktnaudžiauti savo autoritetu, žinodamas liksiąs nenubaustas, o gal jam tik neužteko proto suvokti, kad taip nesielgiama.
Papiktinti neteisėto įsibrovėlio veiksmo, žvirbliai vienas per kitą mėtė aštrias replikas, stengdamiesi sugėdinti taip nederamai besielgiantį šį garbingą pamiškės pilietį, bet genys buvo perdaug pavargęs, kad reaguotų į jam nepavojingą šurmulį, o ir žvirbliai, atrodo, sėkmės nesitikėdami, nelabai tesistengė- tik atliko reikalingą savigarbai išlaikyti formalumą, nes ta situacija visiems buvo senokai įprasta, ji kartodavosi kas vakarą ir greičiau priminė sargybos pasikeitimą nei brutalų turto užgrobimą, tad netrukus benamiais tapę žvirbleliai nuskrido užuovėjos nakčiai ieškotis kokioj nors palėpėj.
Keliasi žvirbliai anksčiau už genį, tad dar saulei nepatekėjus, kai geniui buvo pats saldžiausias miegas, žvirblių šeimyna su būreliu gentainių ėmė žadinti genį, tik šįkart kuo atkakliausiai reikšdami teises į savo turtą. (Tą jų atkaklumą aš paaiškinsiu vėliau.) Užsimiegojęs genys nesėkmingai bandė nuvyt čirškiančius įkyruolius ir dar pamiegot, bet stipriai viršijantis visas sveikatos normas decibelų kiekis taip rėžė ausis, kad norėjosi kuo greičiau sprukti, tad įpykintas genys prieš išlėkdamas į darbą dar atkeršijo triukšmadariams, ištąsydamas iš inkilo didžiąją žvirblių turto dalį. Paskui kaip tikras daktaras, propaguojantis sveiką mitybą, pusryčiams palesė sode prikritusių obuolių ir nusklendė visai dienai miško pusėn.
Žvirbliams užgniaužė žadą pasityčiojimas iš jų triūso, tad visa tai jie stebėjo mirtinoje tyloje. Bet gamtoj, priešingai nei tarp žmonių, niekas per ilgai neliūdi ir nesvarsto, o imasi darbo. Vos geniui išlėkus, žvirbliai, lyg nieko nebūtų įvykę, ramiausiai pradėjo nešti iš visų pašalių į savo atgautąjį būstą plunksneles ir kitokią naudą ir tai darė su tokiu uolumu, lyg kurtųsi netrukdomi visam gyvenimui, o ne iki šio vakaro, kai po darbo vėl atskris genys.
Dažnai stebėdamas paukščius, šiek tiek pradėjau suprasti jų kalbą, tad aprašytąjį vakarą nugirdau, kad jie kalbėjosi apie būtinybę susitaikyt su tuo, ko negali pakeisti, o kadangi genys už juos didesnis ir stipresnis, tai čia ir esanti ta situacija, kurios jie negali pakeisti, todėl neverta ir graužtis, ir nuskrido ieškot nakvynės guosdami vienas kitą, kad rytas už vakarą protingesnis, o gal ne tik už vakarą, bet ir už genį ar net žvirblius.
Protingasis rytas žvirbliams pažadėjo viltį, todėl jie taip atkakliai ir triukšmavo.
Ir kuo viskas baigėsi? Ogi viltis pasiteisino:po kurio laiko genys prasiplatino gretimo, tuščio, inkilo landą ir ten netrukdomas apsigyveno. Greičiausiai tai padarė dėl patogumo, o gal visgi sąžinė pabudo?
Pasiklausiau žvirblių, atgavusių nuosavybę, pokalbio:
-Pagaliau bus ramybė.
-Manai, galime būti ramūs, kai nė pats genys dar nežino savo ateities užmačių?
-Teisybė, tikra teisybė,bet juk nesirausim plunksnų dėl to, kas gali būti, jei nesirovėm tada, kai buvo iš tikrųjų.
-Teisybė,-vieningai sučirškė gentainiai, ir visi, palikę nesaugomus namus, sutūpė į sausmedį ir dar ilgai, pritaikydami neįmantrias melodijas, kartojo,- Teisybė,- o paskui iš netvardomo ir nepaaiškinamo džiaugsmo visi sušoko balon, kedenosi  plunksneles, siautėjo ir taškėsi nuspalvinti mažos vaivorykštės, kol ištaškė visą vandenį.
-Teisybė,- žiūrėdamas į juos pro langą nejučiom pritariau ir pasimečiau suprasdamas per daug įsijautęs. Bet argi ne teisybė?