Subtiliai į Dangų ištiestos rankos
Ten, kur nebūna nei vietos, nei laiko,
Nebūna ir krizės,
Krizena lūšnynų vaikai –
Jiems netrūksta ramybės,
O suaugę ir vėl įsitempę kaip stygos,
Nuo pakaušių net snaigės atšoka ankstyvos...
Jų gyvenimas – kafkiškai bergždžias procesas (?)
Užmiršti vabalai pasislėpę į grindjuostes verkia,
Lubomis, lubomis (bet slinkimas beviltiškai lėtas!)
Užvilkintą laisvę pilvais į šešėlį vėl velka.
Kas pažįsta beribę Kūrėjo kantrybę?
Pro pirštus vėl žiūrėsim į kūnų išdaigas?
Štai dosnioji Taika vėl peržengė ribą,
Vien lepūnai limpantys veidrodžiuos maivos...
Gal, Platonai, rikiuok jau į karą vaikus!
Ir moterys, tempkit į lauką patrankas,
Nors Valstybės nėra, bet tikiu – gal dar bus,
Nes nevysta subtiliai į Dangų ištiestos rankos...