Mintis ir siela siekė vienintelio tikslo... Privalau kaip tik galima greičiau pasiekti estradą. Skubėjau kaip įmanydamas, tačiau laikas buvo ne mano pusėje. Aplinkui beveik nieko nebuvo, o jei ir buvo – žmonės nekreipė į mane dėmesio. Visi susirūpinę, pilki, pėdino savo keliais ir net nejautė manęs esant šalia. O aš bėgau toliau. Giliai alsuodamas jaučiau, kaip šaltis po truputį plūsta į mano kūną... Medžiai aplinkui retėjo, o kelias tuštėjo... Asfaltas su kiekvienu mano žingsniu juntamai darėsi nelygus, gruoblėtas. Oras – sunkus, slegiantis. Netrukus sustojau. Žinojau, kad turiu bėgti, tačiau negalėjau. Prieš akis stovėjo milžiniškas pastatas išdaužytais langais, išgražintas įvairiausiais užrašais ir prikaišiotas įvairiausio šlamšto. Bet juk... Bet juk čia buvo didingas ir prašmatnus restoranas, su vaizdu į gražų paupį. Būtent čia buvo įstiklinti brangiausi to meto langai, būtent čia rinkosi mieliausi ir nuoširdžiausi žmonės... Čia nuolatos mirgėjo šiltos ir mielos akiai reklamos, nuolatos šypsojosi padavėjai, nuolatos būdavai laukiamas. O dabar – blankūs saulės spinduliai šaltai gula ant tuščio betoninio pagrindo, nukloto įvairiausiais metalo gabalais, tinko likučiais, stiklo šukėmis. Akys mato, tačiau sąmonė atsisako priimti faktą, kad čia ta pati vieta... Nenorom nusisuku ir iš lėto pradedu žingsniuoti toliau. Kažkas nejučia pradėjo graužti pasąmonę. Kažkokie nelaukti prisiminimai, o gal vizijos...

Indai buvo gražiai sudėti vienas šalia kito. Mįslingai akimis vedžiojau po krištolinę taurę, kurioje lempų šviesoje spindėjo ryškiai raudonas vynas... Taurių buvo dvi, tačiau prie staliuko sėdėjau vienas. Aš žinojau, kad Jie neateis, bet... Tyliai apsidariau. Aplinkui daugybė žmonių kalbėjosi, juokėsi, klegėjo... Tik man kažkaip nyku. Sėdžiu vienas prabangiausiame restorane ir laukiu brangiausio žmogaus. Ar Ji ateis ? Ko gero, jau per vėlu... Nuleidžiu galvą ir bejausmėm akim žiūriu į tuščią lėkštę, išmargintą gražiausiais gėlynais.
Netrukus kažkas prisėdo prie mano staliuko. Viltingai pakėliau galvą aukštyn, tačiau veltui – tai ne Ji. Prisėdusi panelė nusišypsojo ir kažką kalbėjo, bet aš negirdėjau. Tiesiog pakilau ir nužingsniavau į balkoną. Pro didžiuosius restorano stiklus matėsi įspūdingi fejerverkai, triukšmas, plojimai. Aš jų negirdėjau. Viskas, ką jutau, tai ritmingai, vos girdimai plakanti širdis. Stovėjau atsirėmęs į šaltus turėklus. Niekas manęs nematė ir negirdėjo, sakytum, išnykau begalinėje žmonių minioje. Jei iki šiol turėjau draugų – jie visi liko triukšmingos šventės užnugaryje. Tačiau tai man nekliudė galvoti apie Ją – merginą, galėjusią pakeisti mano gyvenimą. Stovėdamas po žvaigždėtu dangumi, jaučiau, kaip visos jos man primena Ją...

Gilus ir skliautuotas dangus pasakiškais deriniais maišėsi su saule, o vėjas savo gaiviais gūsiais šiaušė man plaukus... Gulėjau po raukšlėtu ir senu medžiu. Mano galva buvo prigludusi prie nelygaus, gruoblėto kamieno, o pavargusios akys dar įžiūrėjo ilgą ir švarų kelią, vedantį kažkur toli... Aplinkui visiškai nieko nebuvo, tik aš ir pasakiška aplinka. Visą gyvenimą net ir nuostabiausius dalykus vadinau abstrakčiom sąvokom. Ir tik dabar supratau, kokią lemtingą klaidą padariau... Išėjau, norėdamas apginti Mylimąją, Kuri manęs nemylėjo, o apginti nesugebėjau net savęs... Ironiška. O gili, krūtinėje įsirėžusi žaizda netrukus pražudys mane... Paskutinį kartą tyliai pakreipiu galvą aukštyn, į dangų... O ten kaip tyčia saulės spinduliai tykiai piešia Jos veidą, meistriškai dangų raižantys paukščiai – plaukus, o tūkstančiai į dangų vėjo pakeltų žiedlapių – akis. O gal tai tik iliuzija, sukelta sielvarto ?
Staiga pajutau, kaip skruostu bėga ašara. Kodėl ? Turbūt į šį klausimą taip ir nerasiu atsakymo. Netrukus pajaučiau malonų vėjo gūsį... Šiltą ir gaivinantį kaip vasara. Tas pats gūsis dar kartą perbraukė visus medžius ir tyliai palydėjo rožinius, pasakiškus medžių lapus, kurie atsargiai, tartum užjausdami, apdengė mane ir mano sielą, kuriai visą gyvenimą buvau svetimas...
Lietus garsiai barbeno į šaltas, metalines palanges. Skaidrūs lašai sūkuriavo padangėje ir greitai krito žemyn, kaip krentam mes, pamiršę, kaip stovėti ant slidaus grindinio, vadinamo gyvenimu. Tačiau aš jau nebenukrisiu. Tiesa, jau ir nebeatsistosiu. Bejausmėm akim gulėjau savo lovoje ir gniaužiau rankomis antklodę... Netrukus kitoje lovoje gulintis vaikinas sulaukė tėvų, šypsojosi jiems ir jie atsakė tuo pačiu. Visi šiltai apsikabino ir kupini džiaugsmo paliko palatą. Operacija buvo sėkminga. Dar vienas žmogus. Dar vienas iš tūkstančio liko gyvas ir sveikas.
Kambaryje, kuriame stovėjo septynios lovos, likau vienas. Dar vieną dieną pragulėjau lovoje... Dienomis stebėjau, kaip ateina ir laimingi išeina žmonės. Būdamas čia, ilgainiui supratau, kad ligoninė – tai ta vieta, kur narsiausi ir galingiausi žmonės tampa bejėgiai ir akli. Nežinodami, kas jiems bus, jie nusileidžia ant žemės ir viltingai laukia išgelbėjimo. Čia ta vieta – kur išsiskiria artimiausi draugai, vieta, kur dūžta laimingos santuokos, kur miršta viltis. Viltis, kurią mes saugom ir puoselėjame iki paskutinio atokvėpio.
Tačiau man širdies neskaudėjo. Pas mane niekas neateidavo ir kaip tyčia gulėjau pačioje kampinėje lovoje. Į palatą ateidavo vaikai, rodydavo pirštais, kažką sakydavo, tačiau aš negirdėjau. Mano jėgos kas dieną seko ir aš dabar jau gerai žinojau, ką reiškia mirtis. Taip atėjo vakaras, o aš gulėjau tamsoje ir bandžiau pamiršti viską, ką žinau... Visada vengiau bendrauti su kitais, kad nešiočiau savyje kuo mažiau bėdų, kuriomis žmonės stengiasi dalintis. Tačiau jos plūdo toliau į vidų ir slėgė mano dvasią. Bet aš buvau bejėgis ir visos mano pastangos tik sendino mane... Kol galiausiai atsidūriau čia. Žmonėms didvyrių nereikia, nes geriausi mūsų darbai pamirštami jau kitą dieną, o mūsų aukos, bergždžios ar reikšmingos, lieka praeityje. O mirtis, deja, ateina tyliai...

Eglės ir pušys pynėsi tarpusavyje. Pažvelgęs tiesiai prieš save, mačiau vairuotoją, kenčiantį karštį lygiai taip, kaip aš. Atgalia ranka braukdamasis prakaitą, jis atsargiai vairavo autobusą, važiuojantį tarp žalios ir šviesiai mėlynos spalvos. Tačiau aš, nepaisydamas karščio, savo žvilgsnį sutelkiau į Ją. Niekas niekada nebūtų galėjęs suprasti, ką aš galvoju ir ką jaučiu. O niekas ir nesuprato. Nepastebimai šyptelėjau. Ne viskas pasaulyje sudaryta iš dviejų žodžių ir ne visada mums šviečia saulė, tačiau kai kurios paslaptys, mintys taip ir miršta neišryškėjusios. O gal taip dar geriau ? Į šį klausimą atsakymo nežinau ir nenoriu žinoti.
Pasuku galvą į langą. Už jo nuolatos keičiasi geltona, žalia ir mėlyna spalvos. „Gražu“,- pagalvoju. Kur tik bepažiūriu, viskas primena Ją. Bet Ji juk sėdi visai čia pat, priešais mane! Apima lengvas svaigulys. Jėgos vėl apleidžia mane, tik, šį kartą, gerai žinau – ne nuo karščio...

Ilgai prabuvęs be sąmonės, staiga atsikeliu. Tas pats pilkas dangus, tie patys niūrus žmonės, bejausmis vėjas, tas pats milžiniškas, apleistas pastatas... Dabar prisiminiau. Privalau pasiekti estradą. Greitai atsikėlęs, vėl pasileidau tekinas savo tikslo link. Prisiminimai, arba vizijos, keisti sapnai, suteikė man naujų jėgų ir ryžto. O galvoje buvo lengvas sumišimas. Mintys sukosi ir keitėsi tarpusavyje greitai ir be jokio eiliškumo. O žmonių aplinkui visiškai nebemačiau. Ir staiga pajutau palengvėjimą – estrada, apleista ir niūri, pagaliau stūksojo tiesiai man prieš akis. Mikliai perlipau per turėklus, tvorą ir įėjau į milžinišką salę. Čia buvo daugybė paauksuotų kėdžių, kurias dengė baigiąs nusilupti raudonas audeklas. Atsargiai vaikščiojau tarp kėdžių ir tikrinau kiekvienos iš jų numerius. Netrukus, radęs reikalingą eilę, greitai pradėjau akimis vedžioti pro kiekvieną kėdę. Suradęs reikalingą, susmukau joje ir lengvai atsidusau. Dirstelėjęs į gretimą kėdę, iš po apsiausto išsitraukiau auksinį, blizgantį, dar šiltą žiedą. Atsargiai nuvalęs nuo kėdės dulkes, per vidurį padėjau žiedą, ten, kur kažkada sėdėdavo Ji. Padėjus žiedą, scenoje nejučia prabėgo kiekvienas mano gyvenimo epizodas, kurių metu aš dar kartą pamačiau Ją. Kartais net mėginti ištaisyti gyvenime padarytas klaidas būna per vėlu... Padėjęs žiedą, pajutau viduje palengvėjimą, tačiau kartu su juo atidaviau ir dalį savęs. Pačią reikšmingiausią dalį...