Merginų kronikos
Šitos mergaitės nepatiko visiems. Nors iš pažiūros buvo visiškai sveikos ir neturėjo nei savaiminio degimo pėdsakų, nei šizofrenijos įdagų. Neaišku, ar jos nepatiko todėl, kad jų vardai bet kokiame šimtmetyje skambėtų keistokai, ar galbūt kažkam trukdė jų Japonijos sodų pavasarius primenantys rožiniai plaukai. Tikėtina, jog jų nemėgo už tai ,kad jos klausėsi Hide ir mokėjo šėlti (na bent jau šokti). Bet antipatiškų savybių sąraše tikrai yra parašyta, kad jų nemėgsta už taip puikiai pamėgdžiotą Kurto Cobaino šypseną, už gerus kvepalus, už avangardiškų akinių kolekciją ir būtinai už tai, kad paskutiniais vaikystės metukais jos pasipuošė lėliškai pūstomis suknelėmis. Žmonės dažnai prasitardavo, kad jos erzina dar ir dėl savo pirštų, ilgumu puikiai tinkančių talentingiausio pianisto rankoms (arba vagiui). Merginos urzgė, kad kiekvienam vaikinui jos atrodė kaip Maria ir Blondie klipo. O apibendrinant jų nemėgo už visą šitą ir dar už tai , kad jos mėgo gurkšnoti kakavą su čili, kramtė nagus, puikavosi skaisčiai raudonomis lūpomis ir t.t. Tiesiai šviesiai jų nekentė už viską.
Stigmas jos puikiai uždengdavo megztiniais su keistais pasakų herojų paveikslėliais arba marškiniais su smulkiais nėriniais ( kiekviena pagal skonį).
Savaiminio degimo pėdsakus jos maskuodavo fraze „nepavykusi tatuiruotė" arba nugvelbta sauja birios kreidą primenančios pudros. (Būdas atsižvelgiant į laikmetį)
Dėl vieno jos tikrai sutarė – su šizofrenija gyveno taikiai ir tyliai.
Vienos iš jų vardas buvo Grrasilė, o kitos Anima.
Jų plaukai nebuvo rožiniai - jos juk niekada nebuvo Japonijoje pavasarį. Šitą jūs patys išsigalvojote.
Grrasilė niekada nesusipažino su Hide, o Anima jo ne tik klausė, bet ir atpažino jo žvaigždę danguje.
Grrasilės šypsena labiau priminė Mona Lizos, o ne Kurto Cobaino. Animos šypsenos niekas nematė , nes ji visada juokdavosi.
Animos kvepalai – meilės etiketė, Grrasilė tokių niekada ir neturėjo.
Vaikystėje jos turėjo tik vieną pūsta suknelę, o juk kitos mergaitės bent jau po tris!
Jų pirštai buvo plonyčiai, taigi jokios naudos iš gležno kumštelio, kai reikia apsiginti.
Blondie vaizdo klipo jų amžiaus vaikinai juk net nežiūrėjo.
Kakavą su čili Grrasilė itr Ainma gerdavo tik kartais. Tik tuomet, kaip jausdavo šaltakraujiškai ir pamiršdavo meilę (gyvenimui, orui, bet kam).
Be to jų lūpos buvo padažytos morfinu!
****
Jos vardas - Grrasilė. Su dviem r todėl, kad jos tėtis norėjo išsaugoti tą paskutinį ispaniško kraujo lašą dar plevėsuojantį venose, be to visiems tai patiko, patiko. Taip ir pasiliko. Labai neilgam.
Grrasilei, jei neklystu, yra dvidešimt vieneri. Tuomet niekas taip neskaičiuodavo. Tiesiog jai tiek prie veido tiko. Jos plaukai buvo balti balti. Grynakraujė arija ši mergina.
Grrasilė dirbo dvare. Ne prie šaltojo upelio, bet upelis ten buvo nors mums visai nesvarbus. Grrasilei dvidešimt vieneri ir ji dirba dvare .Jos tėtis, kurį Grrasilė vadino tėtuku, nesipilstė pinigais. Ir sėkme. Ir privilegijom taip pat. Taigi Grrasilė, kuriai yra dvidešimt vieneri, dirbo dvare.Tame amžiuje visi taip darydavo. Daryti daugiau nebuvo ką. Tarkime, kad amžius buvo16. Arba dar geriau - 15amžiaus pabaiga tada buvo.
Taigi Grrasilė neturėjo nieko. Tik nuo metų papilkėjusią skarelę (be sentimentalios vertės, tiesiog paprastą tokią), pintą krepšelį (tinkamą grybavimui) ir pagalvę, kimštą šiaudais su arklio plaukų kuokšteliu viduje.
Grrasilė mėgo arklius, bet niekada jais nejodinėjo, nes juos gerbia. Galbūt net per daug.
Iš visų dvaro darbų jai labiausiai patiko valyti langus. Ypač tuomet, kai šeimininko dukra skambindavo klavesinu.
Grrasilė nesimokė šokti baleto, bet buvo gulbiškai grakšti. Saulėtą dieną ji pakeldavo savo sijonus iki kelių ir lipdavo ant palangės. Pašokti, pažiūrėti į kregždes ir svarbiausia - išvalyti langus.
Ji ištiesia koją kaip šokėja iš muzikinių dėžučių, tarsi rasos lašas lapu nuo pečių nuvilnija jos plaukų sruoga (tokia balta balta balta) ranka išsitiesia pasveikinti į lizdą parneriančios kregždės. Grrasilė norėtų būti viena iš jų. Dieną naktį su uodega lyg su siuvėjo žirklėmis karpyti dangų, kad prapliuptų lyti.
Grrasilės galvoje visada skamba klavesino melodija, ataidinti iš salė pirmame aukšte. Ta salė niekam nepatiko dėl blogos akustikos, bet Grrasilei tai netrukdė.
Tą naktis Grrasilei buvo nebūdinga. Po darbų ji krisdavo į lovą lyg rudeninis lapas nuo šakos ant vėsios žemės, o dabar ji stovėjo kambario viduryje ieškodama apatinuko.
Jos baltos pėdos, regis, užskrido į trečiąjį aukštą, kur langai buvo didžiausi. Grrasilės galvoje grojo klavesinas. Kažką aktyvaus, bet pakankamai melancholiško. Grrasilė užplasnojo ant palangės.
Tą gruodžio naktį (prieš Kalėdas) Grrasilė nenukrito. Ji karpė dangų kaip naktinė kregždė.
Rytą ją rado darbininkas, ėjęs į arklides pagirdyti arklių. Niekas dėl jos neverkė, nes verkti nebuvo kam.
Po šimtų metų Paryžiuje prabudo Anima. Jos galvoje grojo Yann Tiersen ir ji norėjo būti kregžde.
***
Animos pasaulis be atvangos sukasi. Ji viena iš tų pasaulio nuodėmių, kuri realiame laike negyvena. Akistata su tikro laiko dūžiais jai pakankamai skausminga. Panašiai tokia, kaip tatuiruotės darymas – adata kartu su rašalu drasko odą ir kuria meną (kai kuriais atvejais). Skauda, bet ne taip, kad nenorėtum pakartoti. Ir nebūtinai dėl rezultato. Dėl paprasčiausių rungtynių su savimi, kurias be abejonės esi pasmerktas laimėti. Anima sadomazochistė! Jos fantazija daug didesnėje galioje nei realus protas. Ji 5 cm pakilusi nuo žemės arba susmigusi į ją iki kulkšnies. Priklauso nuo oro. Lyg to dar būtų maža, Anima ir skaito daug. Ir ne Čechovą ar Šekspyrą , o fantastinius romanus . Užsidaro stebuklinėse pasakose kaip lobių skrynutėse. Kartais gali pastebėti, kaip jos plaukai skaitant taršosi nejaučiamame transo vėjyje. Anima šizofrenikė arba bent jau visiems taip prisistato. (fake fake fake fuck fuck fuck)
Kartais ji kalba per miegus. Žino, kad niekas neklauso, bet taip to norėtų.
Nejaugi įdomus pasaulis tik puslapiuose. Noriu būti vampyre.
Šitaip Anima parašė apie save rašinyje. Niekas jos nesuprato. Kam tas trečias asmuo?
Anima neturėjo nieko. Tikrai nieko neturėjo. Jos mėgstamiausių knygų lentynoje puikavosi Haris Poteris ir dulkių kamuolys. 47 kartai bendroje įskaitoje. Tiek kartų ji perskaitė tas septynias magiškas knygas su jau gerokai nučiupinėtais ir kakava sulietais puslapiais. Tarp šių pakankamai geros kokybės puslapių ji užsidarydavo reguliariai, kad paverktų, pasijuoktų, paskraidytų. Kad realiame pasaulyje tušas nenutekėtų. Ten jos jausmų paletės spalvos šokinėdavo lyg airiškų šokių sūkuryje besisukanti jaunuolių porelė.
Anima poros neturėjo. Dažnai ji padaro „dingau“ ir nebebūna išvis.
Anima vienintelis gyvas sutvėrimas, gebantis pabėgti nuo savęs.
Sykį Anima valgė ryžius – su lazdelėmis juos gaudyti jai sekėsi puikiai. Ji nusprendė, kad myli. Bet šito pasakyti neturi kam. Mergaitės jai gan draugiškos, bet jos širdis joms uždaryta.
Animos berniukas keistas, bet be abejonės žavuoliškas. Vaiduokliškas .
Bet Animos išvažiavo iš Paryžiaus ir Eliziejaus laukuose kavą už 3 eurus dabar ji geria viena. Knyga rankose kompanione nesiskaito, nes per daug dera prie garderobo. Anima netipiška prancūzaitė. Labiau japoniška anime svajonė. Todėl padavėjai jai dažnai pamerkia akį ir karališką late atneša su daugiau grietinėlės.
Tą lemtingą popietę Anima paliko namuose skėtį. Tai negerai, nes ji valgo per daug makaronų - jokio imuniteto. Kai ji atėjo į kavinę gerti late, padavėjas jai akies nepamerkė ir grietinėlės pašykštėjo, nors tušas ir nebuvo skruostais nutekėjęs. Anima sugalvojo, kad reikia patikrinti, ką veikia Paryžius. Tokią misiją ji kartodavo kas mėnesį. Taigi štai Anima ant Eifelio bokšto. Stebi. Mieste padaugėjo sidabro spalvos automobilių ir moterų su juodaus auliniais bukanosiais batais. O tada Anima pagalvojo, kad jau 24 kartą ji čia ateina po to laiko, kai jos berniukas išvažiavo. Jai suspaudė širdį, tik ne iš ilgesingai taip, o taip kitaip kažkaip.
Tuo metu nutiko keletas dalykų.
Vėjas nupūtė jos lengvą šilko skarą, į kurią buvo susupti cinamonu kvepiantys plaukai. Skarelę pasivogė vėjas. Tas pats, kuris ką tik nupūtė pačią neklusniausią sruogą nuo kaktos ir atidengė jos veidą.
Animos akys pasidarė dangaus mėlynumo spalvos. Visada taip nutikdavo, kai akys sudrėkdavo. Bet Anima ašarojo ne todėl, kad vėjas sušaldė jos akių mėlį, o todėl kad savo berniuko ji nebemylėjo.
Grrasilę ir Anima sieja tik tai, kad joms abiems buvo velniškai liūdna.