Dangun įkėliau

Iškaliau
Kaip monumentą iš tylos
Ir, nubraukęs prakaitą,
Žiūriu nuo kojų lig galvos
Į tvarinį,
Pakibusį erdvėj dangaus.
Kaip Dievas  
Panorėjau kūrinį
Turėt panašų į save...
Vaikšto vėjas
Be atatrankos pro jį.
Net šešėlis nekrenta ant žemės.
Ir nereikia melstis,
Kai danguj esi,
Kad priimtų ten
Į amžinybę Visagalis.

Iškaliau panašų į save
Ir palaiminęs dangun įkėliau ---
Pelėda