Pievos mitas. Tavo arbatos istorija

Pradžios pabaigą atnešė spalvoti vėjai, išgirdę kaip kažkas sako, jog Dievo nebėra, nes jis jau miręs.
Turėjo vykti stebuklai, o tai reiškė, kad kosmoso fėjos jau nešėsi kibirus, pilnus indigo spalvos dažų dangui nudažyti. Tai reiškė, kad turi susirinkti vėjai...

Vėjas, ant kurio pirštų šoko šaltis, pasirodė iš kairiosios kosmoso kertės. Jo nuotaika buvo niūroka. Gimė jis šiaurėje. Iš žmogui nepasiekiamo visatos tamsio. Atidaręs sidabro duris, pasirodė spindintis rytų vėjas. Nuo Paukščių Tako ėmė ristis garai, kvepiantys kakava, pats vakarų vėjas pasirodė tik gerokai vėliau. Jis niekada neskubėdavo. Pietų vėjas gyveno virš žvaigždžių. Jis pasirodė vėliau net ir už vakarų vėją, o jo rankos verkė.

Vėjai dabar sklandė erdvėje, kuriai niekas nesivargino dovanoti pavadinimo. Jie turėjo bendrą užduotį (mitą),  kurį įgyvendinti nebuvo lengva, nes jų akių spalva skyrėsi, todėl dabar jie skraidė ir bandė kurti kiekvienas sau, kiekvienas pagal savo norus ir kiekvienas pagal galimybes.

Šiaurės vėjas sklandė toje vietoje, pro kurią čia ir pasirodė lyg norėdamas išeiti. Jis nemėgo draugijos, o jo šalčiu apipinti pirštai gaudė orą ir plunksna jame užrašinėjo hieroglifus. Vėjas „labas rytas“ rankiojo dusinančias dulkes ir kiekvienus septynis kilogramus paversdavo žėrinčiais upeliais. Vakarų vėjas pasikabino ant naujai gimusios žvaigždės ir tirpdė šokoladą. Pietų vėjo ranka tekančios ašaros taip ir liko kabėti ore. Jam ir vėl buvo liūdna.
Dievo nebėra, nes jis jau miręs, – pasakė kažkas.
Nimfos uždarė baleto mokyklas. Žvaigždės užtvėrė įėjimą i Grįžulo Ratus. Visata laukė mito, kad viskas pasibaigtų ir prasidėtų iš naujo. O vėjai sunerimo.

Jiems reikėjo šokti Pasadoblį, kad tai, ką po vieną sukūrė, taptų vienuma ir gimtų mitas, vėliau šokantis per lūpas. Jei tai nebūtų istorija su vėjais, būtent jie ir būtų ėmę dūkti, išgirdę apie permainas.
Iš net vėjams nematomo kosmoso krašto vieniša atplazdėjo bekūnė, permatoma ir kaip voratinklis trapi, bet tobula idėja.

Nimfos pasikinkė meteorus kaip žirgus ir kvietė vėjus. Keturių vėjų skirtingos rankos sučiupo tą vos regimą,bet stipriai kaip krioklys alsuojančią idėją. Jie savo rankose laikė mūzą. O mitas neramiai lakstė jos viduje. Pietų vėjas pakvietė septynias nimfas. Šiaurės vėjas atpūtė žvaigždes. Ant plunksnos jie pakabino viltį ištrūkti praradusią mūzą. Vėjai ruošėsi sušokti Pasadoblį.

Niūrus šiaurės vėjas pirmąkart kiek jį visi prisiminė šyptelėjo ir šaltais pirštais iš burnos ištraukė taurę. Krištolinę. Pietų vėjas atidavė ašaras, kurias laikė dulkėtame maišelyje. Jis spindėjo. Rytų vėjas sugavo nimfalidę ir panardinęs ją šviesos upelyje, akimirksniu išaugino sėklą. Žalią. O vėjas „tingus vakaras“ pirštais išsiurbė iš šokolado visą jo energiją ir džiugesį. Visa tai, ką surinko, vėjai įpūtė į krištolinę taurę. Jie pradėjo šokti Pasadoblį.

Jie šoko ilgai. Keletą dienų berods. Po to žinoma pailso ir apsukę po mirties kilpa, nėrė į kosmoso dugną. Šimtmečio miegui. Ant Grįžulo Ratų jie paliko krištolo taurę, kurioje tykiai garavo lietaus vanduo ir kvepėjo ramunėmis. Dangus vis dar buvo indigo spalvos...
                                      
Pievos mitas. Tavo arbatos istorija

– Kol gyvensi, tau čia dienos bus gražios! – pasakė šiaurės rytų vėjas ir nulėkė.
Seniai tai buvo. Birželio mėnesį atrodo... Vienintelis dalykas, kurio čia nemėgstu, tai garantuota rasos vonia kas rytą. Kartais norėčiau užsimaskuoti juodžemiu – gyventi čia pavojaus faktorius gan didelis.
Šiandien šviečia saulė, o danguje plaukioja dideli balti debesys, kurie primena cukraus vatą, pardavinėjamą prie cirko arenų.

Kartkartėmis pasvajoju, kad gaunu dovanų ilgas ilgas kopėčias ir tris dienas lipu iki dangaus.
Pirmą naktį šviečia naktiniai žibintai jonvabaliai. Jie zuja aplinkui ir perspėja, jei įsisiautėjus nuovargiui nepataikau kojos padėti ant laiptelio. Antrą naktį šviečia žvaigždės. Apie jas daugybę mitų girdėjau, todėl man keista, kad jos nekalba, nes lengvai virpantis nakties oras laukia pasakojimų iš Paukščių Tako. Praskrisdamas piktas šiaurės vėjas dėbteli ir nusijuokia. Jo gūsiai paliesdami veidą šalčiu apipintais pirštais perduoda prielaidą, kad žvaigždės išlydėjo į naktinio baleto pamokas kosmoso nimfetes, todėl šiąnakt mes joms neįdomūs...

Baigiantis vėsiai nakčiai ir auštant trečios dienos rytui į plaukus įsisuks saulė ir palinkės gero ryto. Kakavos ji su manimi negers, nes labiau mėgsta metų arbatą. Įsitaisysiu ant vieno iš daugybės cukrinių kamuolių. Atsigulus ant nugaros iš čia galima matyti, kaip kosmoso fėjos su plunksnomis nuvalo dulkes nuo Didžiųjų Grįžulo ratų.

Vaizdas iš čia neatitinka realybės. Puikai matosi septyni bevardės upės vingiai (vardą ji gal ir turi, tik aš niekada nepaklausiau). Apačioje jie mano akims buvo neaprėpiami , o dabar sutelpa saujoje kaip lašelis rasos. Miškas, kurio matydavau tik pakraščius, dabar primena dobilų lauką, kuriame praleisdavau kiekviena dieną.

Kartą tame dobilų lauke kažkas surado mėnesienos pripildyta dobilą – keturlapį. Dangus tą naktį nusidažė indigo spalva. Vietiniai vėjai tikino, kad išsipildo svajonė.
O dabar iš viršaus tas laukas, kuris savyje slepia stebuklus, pamažu linguoja, primindamas tykius žvejotojų pamėgtus ežerus.

Pusryčiausiu su pietryčių vėju. Jo banga nuneš ant debesies padėtas žalias servetėles, kurios leisis į pievą kaip parašiutai (gaila, kad ant jų nespėjau parašyti žinutės bet kam).
Pusryčiams išgersiu dešimt lašų lietaus.

Turbūt svajojant apie kopėčias ir lietaus gėrimą viskas ir baigėsi. Pagavau save be vėjo linguojančią. Keletą kartų sučirpė žiogas, o tada tapau viena iš keturių ramunių, plūduriuojančių tavo arbatoje.
Grett