[1/4]

Skaičiuoji minutes. Kartais gal ir valandas. Tada, žiūrėdamas į lubas, stebėdamas, kaip blyški, nesveiku užuolaidų purpuru užteršta šviesa įslysta kambarin ir, paneigdama visus fizikos dėsnius, rangosi susigūžusiais baldais, apsiveja tavo rankas, šliaužia link kaklo...

Tada išgirsti trumpą pyptelėjimą. Ruoškis. Turi dešimt minučių. Gal tau vertėtų susitaikyti su dievais? Bet kuriuo atveju... verčiau susitaikyk su savimi. Jei netyčia liktum gyvas. Nesveikos, puviniu trenkiančios, ryto saulės iškviestos gyvatės staiga tampa eilinėmis bangomis ir dalelėmis ar dar kažkuo. Tu įsileidi savo pasaulin logiką.

Devynios minutės. Visiškai pakankamas laikas surinkti save. Rasti šiukšles, nuolaužas, skeveldras. Esi užverstas jomis. Laikaisi jų, gal net verki. Iracionalumas, išprovokuotas aštuonių tamsoje praleistų valandų. Valandų su savimi. Valandų, kai niekas tavęs nemato, kai tau nereikia būti žmogumi, valandų, kai tau nereikia kaukių. Tau skaudėjo (gal net labai). Iracionalumas, kuris iš paskutiniųjų priešinasi realybei. Bangoms ir dalelėms. Jis verčia tave jausti, verčia laikytis to nelaimingo ir atstumiančio padaro, kuris netyčia užgimė kažkur tarp sutemų ir aušros. Ir tau skauda dar labiau. Kai logika, bangos ir dalelės, skverbiasi gilyn, protingu suvokimu degina paskutinius šešėlius. Iššluoja lauk tai, ką per tas aštuonias valandas patikėjai turįs. Dabar tu tikrai verki. Nekenti? Negerai. Negerai nekęsti savęs, net jei to "savęs" ir nebeatpažįsti.

Naktis paskutinį kartą atsidūsta, paskutinį kartą paliečia tavo pasąmonę, palikdama mažą stiklo rutuliuką įvyniotą pageltusių minčių popieriun. Lyg Kalėdinė dovana. Tik Kalėdos tau išaušta tris šimtus šešiasdešimt penkis kartus per metus. Atsiriboji? Gerai.
Aš palauksiu.
Stebėsiu.
Vis vien neištempsi.

Jauti, kaip atsipalaiduoja mėšlungiškų spazmų sutraukti raumenys. Atlėgsta dusinantis karštis. Gali nesijaudinti dėl iki kraujo sukandžiotų lūpų. To niekas nepastebės. Netyčia pastebėję - nutylės. Kvėpavimas išsilygina. Nusviedęs antklodę gali jausti, kaip nuo kūno džiūva prakaitas. Kol imi drebėti. Kol galų gale imi naudotis savo protu.

Tau liko penkios minutės. Ir tu visiškai tuščias. Lėtai, neskubėdamas iškelk savo asmenybę, prisimink ją, dairydamasis po kambarį prisimink kas esi. Iš savo tvarkingai sudėtų rūbų, mobilaus telefono, laikrodžio, uždaryto lango... Pamatyk, kas esi. Sudėliok save kaip reikiant, nes/o/juk/bet/tačiau turėsi išgyventi visą dieną. Visas šešiolika valandų. Ramiai, galvok apie tai, kas šiandien privalai būti. Susigalvok veidą.
Neapsirik.
Gerai.

Tau liko keturios minutės. Pajusk savo būsimas šypsenas, prisimink, kaip jau tūkstantį kartų spaudei rankas savo hipotetiniams draugams. Šiandien bus tūkstantis pirmasis. Gal antrasis? Jokio skirtumo. Leisk virš savęs kybančiai, ką tik gimusiai (ar tik klonuotai) esančiai susilieti su savo tuštuma. Gali net nusišypsoti. Kiekvienu nervu pajausk pasitenkinimą, kurį suteikia galimybė mąstyti. Paskutiniai laukinės fantazijos likučiai užleidžia vietą ekonomiškai tvarkingam novatoriškumui.
Vadovėliškai nusakytam kūrybiškumui.

Tau beliko dvi minutės. Ir kas čia tokio? Žvelk į viršų ir nuspręsk: išgersi vieną kavos pusryčiams ar du. Gal šiandien vertėtų pakviesti Eveliną pietų? Neįpareigojantis flirtas. Būtų neblogai.

Liko minutė. Minutė? Sekundė? Valanda? Jokio skirtumo. Esi šiltas pasaulio centras. Aplink tave telkiasi gyvybė. Jauti visus žmones, kurie kaip tik šią akimirka pamiršta... ką pamiršta?

Jie prabunda ir kyla. Tai kilk ir tu. Laikas baigėsi. Palauki kol žadintuvas pyptelės tris kartus ir paspaudi mygtuką.
Štai taip paprastai.

Pusantros minutės pakloti lovai. Dešimt minučių nusiprausti, išsivalyti dantis, nusiskusti ir susišukuoti. Sveikas ir švarus. Dvi minutės apsirengti. Visgi pusryčių šiandien tu atsisakysi. Jei nori, dar gali ir iš trijų šimtų septyniasdešimt septynių atimti šimtą keturiasdešimt aštuonis. Gautą skaičių padalink iš septynių. Tvarka yra tvarka. Paskutinis žvilgsnis į veidrodį. Pasitaisyk švarką. Tavo šaunaus vaikino šypsena ir vien lūpomis ištartas "Labas rytas". Ir tu uždarai duris. Užrakini. Sekundės dalį jauti, kaip kažkas košmariško staugia už užsitrenkusių durų. Ir pamiršti. Nieko baisaus. Aš prisiminsiu už tave. Kol kas. Ramiai. Ideali dienotvarkė...